Kūtės

Kūtės (Kūčės, Kūťės) īr švėntė, katra švėntama Kaliedu ėšvakariuos, groudė 24 dėina. Tuos dėinas vakaruo sosirenk vėsa šėima jiestė Kūtiu vakrīnės. Tas daba ī katalėku švėntė, bat pu prauda, kėlėma nug senuobėnės baltu švėntės, par katra liuob būs šeramas vielės (buočiu dūšės).

Kūtiu stals

Roušta

Kūtiu laukėms prasided bavēk prīš ciela mienesi – nug Švėnta Andriejaus. Tas čiesos Advėnts ī, ė par anou žmuonis laikās ramē, nakelna alasa, laikas pasninka, ka dūšės napridėrbtom ėškadas. Kūtėm ė Kalieduo žmuonis liuob pradietė taisītėis tėktās kelės dėinas prīš švėntės.

Kūtės liuob būs dėdlė švėntė, katrā rengiamas ciela dėina. Par tou dėina žmuonis liuob nadėrbs juokiū dėdliū darbū – naskaldīs malku, nakūls, namals, ba dėdlis alasos gal atēnontė vasara prišauktė baisės krošas ėr audras. Kap žmuonis jau sosiried švēstė, tap tūmet ēn praustėis – kobėlūs aba perenies. Pradiuo prausas vīrā, paskom muotrėškās ė vākā. Kaliedu eglotė tepuogė statuoma tėktās Kūtiu dėina – ana seniau liuob pouštė paprastā: vuobuolēs, saldainēs.

Vakarīnė

Kūtiu vakarīnė prasided, kap jau ožtek Vakarė žvaidzie. Tūmet ont stala, sīkēs ė pastalie, kraun šėina, ont tou šeina tėisa švarė staltėisė ėr ėšdeliuo jiedius. Da stala būn ka vėsap dailē ėšdabėn – rūtuom, eglės skojėm, šiaudū dėrbėnēs. Ont stala būtėnā ded žvakė, krīžali, švėnta abruozdieli. Sīkēs da liuob statīs nanūkolta rogiū pieda. I Kūtės sosirenk vėsi šeimuos žmuonis, da liuob pašauktė pas savėi ė kuokius kaimīnus, katrėi natora šeimuos, ūbagus. I rinki nug stala tūmet žmuonis sustuoj aba soklaup ė pasimelda. Paskum šeimuos tievs jėm pašventėnta pluotkelė, atlauža, isided bornuo, tūmet padalėn kėtėm. Basidalėndami pluotkelė žmuonis labėn kėts kėta, palinki, ka būtom geri metā, ka solauktom kėtū Kūtiu. Tonkē pluotkelės ided ėr i jiedius. Jiedama ba šakotiu ė peiliu, tėktās so šaukštās ė ronkuom, kap ta dara dūšės.

Jiedē

Kūtėm taisa 12 jiediu, ba metūs ī 12 mienesiu – 12 Jiezaus apaštalu. Glabniausis Kūtiu jiedis (aukštaitiūs) liuob būs Kūčė – tas ī brinkītė grūdā, ožpiltė mėišėmo (sokros aba medos so ondenio). Da taisa avėžu kėsielio, žovi (līdeka, silkė), grības, slėžėkus so agounu pėino, žėrnius, kap kor kuompuota. Žemaitiams paprasti jiedē ī sogrūstas paspirgintas, droska ė pėpėrās pagardintas kanapės (kanapīnė aba spėrgotė) so vėrtuom naloptuom bolbėm, popu, žėrniu ė kroupu mišrānė (kionkė), cėbolīnė (cėboliu rasals su pirkšnīsė keptuom silkiu galvuom), silkė, agounu pėins, avėžū kėsielios ė kūtiokā. Ka tas jiedis pasninkėnis ī, ta ė kep ana ont alėjaus, vuo ne ont taukū a svėista. Ont Kūtiu stala vėsūmet liuob būs medaus ė dounas, ka kėtās metās natrūktūm stiprībės, vuobouliū ė rėišotū, katrėi neš meilė, ė da spangouliu, katras sauga nug neprietėliu. Jiedama tīlē, būtėnā pamėnavuojami nūmėrė̄ šeimuos narē, aba tėi, katrėi nagal būtė so šeima. Nabaštėkams palėik toščės tuorielkas, ba vierėjama, ka anėi nakti pagrīžt i nomūs, ė jied Kūtės.

Muonā ė kėti papruotē

Pu jiedė prasided muonā – patsā glabniausis borts ī šiauda traukėms. Kas ėštrauka ėlgesni šiauda ėš pu staltėisės, tasā būktās gīvens ėlgiau kap tas, pas katrou šiauds tromps ī. Da par Kūtės žmuonis veiza i dongu, ė palē uora spieja, kuokėi būs kėti metā. Kūtiu vakaruo gerā pašera gīvuolius, kėti būn, ka doud pluotkelės aba jiedė nug stala (īpatingā bėtėm). Žmuonis liuob sakītė, ka Kūtiu nakti gīvuolē tarposavie ruokounas, ale jēgo žmuogos ėšgirst anūm ruoda, ta anam smertėis atēs. Jaunėms liuob torietė daug muonu, ka parspietom, a kėtās metās apsiženīs: liuob ims i saujė slėžėkus ė anūs skaitliuos, a ėšēn puora, aba gliebs tuoras žiuogrius, a puora. Kėts muons ī lėitė vaška aba švėna i ondeni, ė veizietė, kas gaunas – kap ėšlėijėms ėšruod, tas tavėi ė lauka.

Pu jiediu žmuonis tėpuogi liuob ruokoutėis aple švėntus dāktus, tradėcėnės vieras, Bėblėjės eilotės ė kt., diekavuotė kėts kėtam, linkietė gerū metu.

Žemaitē pu Kūtiu stala tonkiausē nukrauna, vuo aukštatiūs ė dzūkus ana palėik, ka buočiu dūšelės (da saka, ka aniuolielē, Dievolis) pajiestom.