At'darītė pagrėndėni meniū
Velnė abruozdielis

Veln’s ī pėkta dūšė (biesos) baltam. Senuobie Veln’s būktās bovė̄s nabašninku dievo (šaukts Velėno, Veliuonio), bet ožiejus krėkštiuonībē prilīgints žīdu Šetuonuo.

Veln’s dėdlē mėnavuojams žemaitiu pasakūs, sakmies. Paprastā ons būktās ėšruod kap puonātis, vuokītoks, ale tėktās so kanuopom, ragalēs aba oudegėkė. Žmuogos Velni sositink kortās medie, prī balu, melnīčiu, tonkiausē nakti. Veln’s tonkē žmuogou prižad kamė pagelbietė (īpatingā – praluobtė), ale žmuogos tora anam ož tā pažadietė sava dūšė.

Palē tatuosaka, Veln’s dėdliausē bėjas Perkūna, ba ons (kap dongėškas švėisas tījūns) Velni moš. Da ons pabieg kap ožgīst gaidīs, atstuoj mošams šermokšlė lazda. Žmuonis vierėj, ka Veln’s gal kon tās apsiestė – tūmet so apsiestu žmuogom nēn sosiruokautė, ans keistā elgas, vaipas.