Eso žemāitis nu Plūngės, ta šneko i rašāu šiaurė̄niu žemāitiu ("dōuninīnku") vakarūm ("kretingė̄škiu") tārmė. Nu onkstīva ōmžiaus duomōus i stebōus negirdietuom žemāitėškuom tarmiem, negirdietās žuodēs, bondāu soprāstė anūm kė̄lmė. Ta duomīstė patrāukė monėm domietė̄is dā toliāu - skaitiniejāu indoeuropeīstika, lingvīstika, etimoluogėja, dā kartās i paskaitiniejo, kāp i tōu pačio lātvėškos a prūsėškos tekstos.
Tėko ka žemāite ī atskė̄rs etnuosos (a subetnuosos), i kāp dā tarpukarie kažkatras iš didliū litōviu kalbinīnku bōva pasākės, ka žemāitē nusipēlna šnekietė̄is i rašītė sāva kālba. Tōu labiāu ka žemāitiu kālba nie litōviu kālba, katra sulatviejė a sukōršiejė. Ōntrēp - ta ī kōršiu i anīms bei žėimgalēms artėmuos "gėntė̄is be vārda" kālba (ruoda), katra laikōu biegōnt sulėitoviejė i toliaus lėitovie. Tėko, ka mūsa pruotieviu kalba (ruoda) bova artėma tėik koršems, tėik žėimgalems, tėik skalvems nu Prūsijas, juk ne veltōu pasitāika i panašiūm žuodiu, ir išsireiškė̄mu i je neklīsto panašiū' dvėgārsiu: kė̄ik tēka matīte senuovės prūsu Sēmbas tarmies tēksta iš vėliesni lāika, kumet vė̄ituo "mate" jau rašė "muti" (žem. "muotėna"), kai kōr net dvėgārsis "ou" bōva irašīts (indoeuropietiu kalbuos rekonstrukcijuos ė̄rgi pasitāika dvėbālsis "ou"). Kōn jāu bešnekietė api žemāitiu kėrčiāvėma, dainīnga intonācėja, katra pasėtāika vuos ne vėsōr aplinkōu Bāltėjas jūra (latvē, estā, skandinavā).
Kas dėl kalbuos, tėko, ka galēm apsiētė kad i dāug kėinuo pamiegtū svetėmībiu, slavīzmu, barbarīzmu, pasinauduodami pėrmiausē sāva bruoliu lātviu vārdnica - žodīno, a net išlėkusēs prūsėškās, a dā mažiāu išlėkusēs kōršėškās tekstās, tēp pat nauduotė̄is gāl i indoeuropietiu pruokālbės muoksliniem rekonstrukcijuom, kalbuos luogėka i pan.
Ka kālba (ruoda) būtōm patrāuklė rēk ne tik ideoluogėjas, a gruotė žmonīms per sāžinė, pasinauduojōnt istuorija, praeitėmė. Rēk i šiulāikėška puožiūriaus, netgi reklāmas - mat tokēs laikās gīvenām. O i rašts tōr būtė lėngvā pērskāituoms, ka nesipainiuotom ė̄lgi i trūmpi bālsē; žuodiu naujūm gāl išmuoktė̄is - kāp lėitōviu (latvėškā - "leišiu", prūsėškā - "leitiu") kalbėnīnkā mumis ka dresōun. Manāu vėsai atsiribuotė̄is nu tarptāutėniu žuodiu gāl i nereikietōm.
Be viskuo tuo, kōn soraitiāu tekstė vėršōu, duomous psicholuogėja, filosuofėja, istuorėja (studijavāu) i daugmaž tokēs dalīkās, katrė̄i ī susijė̄n so žmogom - kas uns ī, kāp uns vēik, kudie vēik tēp, o ne kitēp i pan.
