Kelms

Kelms ī nulūžosė aba nukirsta medė stombrė gals, šaknim isikėbė̄s i žemė.

Grībās ė samanuom apžielė̄s kelms

Kelms būn nedėdlė augoma, dėdlesnė stombrė lėikana šaukiama stoubrio. Ont kelma paviršė geraa veizas rėivės, palē katras galam soskailioutė, kėik mediou bova metu, kap ana nukirta.

Ont kelmū tonkē aug kremblē, samanas. Kap katrūm lapoutu mediu jauni kelmā gal ataugtė atžaluom.

Žemaitiūs kelmo tonkē pavadėnams veln's. Da ī tuoki pasakīmā: kap ėš kelma ėšspirts („palikė̄s vėsā vėins“), kelms žėn („nieks nažėn“), kors kelms? („kas do vėins?“), nie kelmo („anie velnė“, „vėsā ne“), nug patėis kelma („nuognē smarkē“), so kelmās („baisē spieros“).