Juons Aistis

Juons Aistis (tėkruojė pavardie Kuosa-Aleksandriškis (Kossu Aleksandravičius) 1904 m. lėipas 7 d. - 1973 m. bėrželė 13 d.) - lietoviu rašītuos.

Gėmė gausiuo kalviū šeimīnuo, šalėp Kauna, pri Romšėškiu. Bova slabnuos sveikatas, žema ūgė, slabna sodiejėma.

Mokėnuos Kauna "Aušruos" gimnazėjuo, vieliau Kauna VDU humanitarėniu muokslu fakultetė. Čė sosėdraugau so A. Mėškėnio. Draugīstė ėšlėka ligė pat senatvės.

1937 metās gavės švėitėma ministerėjės stipendėjė ėšvažiava i Prancūzėjė. Tėnās studijava prancūzu vėdoromžiu raštėjė. Grenoblė universitetė igėjė muokslu daktara laipsni. 1946 m. so šeimīna persikielė gīventė i JAV. Diestė lietoviu kalba kolegėjuo, vieliau dėrba Vašingtuonė, Kongresa bibliuotekuo.

Mėrė 1979-06-13 dėina, palaiduots Vašingtuona kapūs.

Raštā

Eilieraštiu rėnkėnē

Eilėraščiai (1932),
Imago mortis (1934),
Intymios giesmės (1935),
Užgesę chimeros akys (1937, valstībėnė premėjė),
Be tėvynės brangios (1942),
Nemuno ilgesys (1947),
Sesuo buitis (1951),
Kristaliniam karste (1957);

Kėtkos

Esė ir prisiminimų knyga „Dievai ir smūtkeliai“ (1935),
Apie laiką ir žmones (1954),
Milfordo gatvės elegijos (1969).
Parengė Jurgio Baltrušaičio]] Poeziją (1948),
Kazio Binkio Lyrika (1952),
Laisvės kovų dainos (1962),
So Ontanu Vaitiolaičiu sodarīta Lietoviu puoezėjės antologėjė (1951).

Vikitėka: Juons Aistis – Abruozdielē ė kėtė dāktā, katrėi prigol prī straipsnė.