Vikipedėjės aptarėms:Žemaitėškā aple Žemaitėjė ė anuos žmuomis

Edvards Rudīs

Žemaitėškas eilės

Vaižgonts Muosiedie

(1896 m.)

Biega jog pro lėipas Vaižgonts i bažnīčė,

Aušėna jog borna par pamuoksla ėlga,

Muokė, kāp apmestė varga dėinū nītis –

Švėntās sakramėntās šeimū lėzdus vėlgė.

Vo paskou iš prūda vondėnė saulieta

Pasėsiemės gruožė nulek i pradėnė –

Žemaitėjės raidiem muokėnius apmietės,

Lietovībės dvasė so vākās brondėna.

Kapū gatvės šuonė, Skaras suodna truobuo,

Lauk jau Vaškīs Petros kou tiktā parvīkės –

Ons „Tievynės sarga“ atvežė kāp gruobi,

Kāp kuovū ož laisvė dievėška vainėka.

Tums paveiz i raidės, kāp spīgliouta viela,

Eršketė vainėka ont lietoviu kalbo,

Ė i šėrdi plakas džiugesīs pašielės –

Ka draudėmams rusu nuosprėndi paskelbė.

Ons ni negalvuojė, ka tamė miestalie,

Tuo mažuo pašiūrie, prisėdėngės medēs,

Kartkartiem paralkės, kartkartiem sošalės,

Bus pro mažas doris laikrašti ėšvedės.

Muosiedėškis Vaškīs Petros – skolptuorios Filadelfėjuo

(1921 m.)

Vaškė Petra sūnos irgi vardo Petris

Bova linkės ronkuom statulas sokortė,

Parversmu nekėntės, so daiktās par peti,

Traukė i Euruopa, nepabūgės skorda.

Muokies iš italu menėšku pluonībiu,

Daug gražiū bažnīčiu, vuos gali sojimtė –

Andžela skulptūruom kāp medo apkėbės,

Vėn iš pruota varė dėdingiausės mintis.

Verties kāp begalis, nebėjuojė nieka,

Netausuojė ronku, dėrba kas pakliovė –

Tēp peklas praējė, sava tiksla siekė,

Tėisies viel i švėisa ožsėiniu lietovē.

Esam mes galingė ne tik ronku jiego,

Žmuogo jog išaukštėn mintis ė svajuonės –

Ons rīžtingā ejė, rėstelė nebiega,

Nelėnkies novargės obagou nē puonou.

Ka jau apsėprāta ožjūrin pakliovės,

Notarė paminklus vaškėnius sokortė –

Savuōjė pasaulė oždara slieptovė

Atskleidė pasauliou menėškiausēs bortās.

Dešimtis gražiausiu, trīkštontiū gīvībė –

Ruoduos po sekundės jims jodietė vėsas.

Paruodū skulptūras dīga tarsi grībā –

Lai atējė žmuonis talėnto žaviesės.

Rimants Eidiejos – V. Inta skolptūras Muosiedie autuorios

Tuos šeimuos dėdingas palaimingu galiu

Lėka dā ė miestou Muosiedė patėrtė

Auga Rimantielis – muokies, eilės kalė,

Kāp vėsė muoksleivē, kāp vaikiokams skėrta.

Trėnont klasės soula daug kas pasėruoda –

Maties vāks palinkės so meno bėndrautė.

Muotina, Adelė, tarė tvėrta žuodi –

Nier kuo prieštarautė prigėmtėisėms srautams.

Lai praejė metā po pasauli gromas –

Rimants muosiedėškems notapšnuojė Inta –

Pabarzdie drėižielis, šīpsolīs geroma,

Kor Vacīs muokiejė sotėktėms dalintė.

Dėdėlėijē žmuonis netelp sava kapė,

Tarsi bangas sklīdor anū šluovies aura,

Bet miestelė vaizdou, tēp platē prašapos,

Rimanta paminklos kāp laimieta taurė.

Kas tik nuor pajostė žmuogėškōjė siela,

Nerēk daug skaitītė, nē kor tuolėi eitė –

I skulptūras prasmė jausmās isėvielės,

Inta pamatīsi gīva sava vėituo

Menėninks A. Galdėks

(1893 m.)

Gėršėnū kaimielis ož ganīkluom žīdu

Truobesēs Galdėku jau iš tuola švėitė,

Tik Markauskė bėržė ė nomus išvīdės

Jau anėms nebskīrsi ėšimtėnės vėitas.

Gėršėniškiu žemė talėntās tortinga –

Galdėka Aduoma piešėnē pasklida

Po pasauli vėsa ė spalvingās vingēs

Grižt pri gimta noma so garbies palīduom.

Auga če pri kelė oužoulā galingė

Ė beržā aukštiausė, saulie šakas skraidė,

Geldėkienė sopa luopše minkšta lingė,

Pasakas rašītas žemaitėjės raidiem.

Aduomielis klausies ė i šėrdi diejuos,

Tarsi no vaikīstės būt vėskou žėnuojės,

Ka platem pasaulie gimta kaima vieje

Īr didi palaima, tėkros žemės ruojos.

Ėlgesingas spalvas par paveikslus rėtas

Soteik koloritou vėrponti tėkroma,

Tarsi tėn gimtėnie medē kuožna rīta

Ož teisībė švėnta ė ož švėisa gromas.

Prancėškos Karevičius – Žemaitėjės vīskops

(1861 m.)

Ėš tuo patėis lėzda ė Prancėškos ejė –

Arkivīskops bova vėsuos Žemaitėjės,

Ož žemaitiu kalbo skombontė raštėjė

Garbio, švėisio pruoto džiaugies ė kėntiejė.

Tās laikās kelelē tik par rusu miestus,

Tik ruskėniem raidiem kningas drokavuotas

Bet žemaitiu sielas mamu žuodēs diesties,

Akmėnū tvirtībė nogaloustās pruotās.

Arkivīskops matė, talėnto ėšgėrda –

Nieks negal atimtė ėš lietoviu raidiu,

Anos kāp ė meilė, ēt par patė šėrdi,

Tarsi kuokėi paukštē daugėnas ė skraida.

Žemaitėjės Vīskops A. Vaičios

Vo šatiškis vīskops braukė laisvės driūžė

Par žemaitiu žemė, Muosiedi ė Skouda,

Ka laikā sovietu i šokės sodožė,

Būtom nuvalītė lėngvā ė neskaudē.

Vaičiou īr paminklos katedras švėntuoriou

Išstatīts, ka baimė, īrašā iš Rašta.

Didi asmėnībė be mažiausiu spuoru,

Daug žmuoniū aplinkou, bet tuokiuos nebrasi.

Rašītuos R. Granauskis

Par Naujoku kaima šlomštonti opelēs,

Mienesėinu blīksnēs no malūna prūda,

Kels kāp sena gėmbė, trūkēs krimt ė kelas,

Kol Šaukliū ganīkluos dolkiem pasėruoda.

Če, tuo plīnie vieju, kor Granauskis braidė

Ė parašė kninga lekontė par dongo,

Tik Aiškūna mielio nesovėlgė raidiu,

Kor pri pat truobelės tēp gracingā ronguos.

Ak, to velnė vākė, vuos nesošokau aš,

Kāp gali ožmėrštė rītmetė opieli,

Kor pri lazduos karkla meškerė prirėšės,

I aukštībė vaizdus ė mintis ėškielē.

Īr ė tuos mergātės Alma arba Stasė –

Anū bruožā tarpās kāp prūdalie mienou,

Vėskou kningas druobie, kāp komuoduo rasi,

Tik nebūk ėštėžės Šaukliū kaima miemė.

Nieks nepakartuos jau tū laikū, tū šuokiu,

Tuos muokīklas kėima, vinkšnas patem kampė,

Ė krepšėnė aikštie dūkstontiu šeštuoku,

Čepa ė Gotauskė)¹, kor so vākās tompies.

Metās nolingava – mūsa laimės duozė,

Jaunė vėrta senās, če kėtė atējė.

Tikta Stasės eilies, tik Granauskė pruoza –

Mes pri dabartėniu kartās priartiejem.

P. Čeps, I. Gotauskis – Muosiedė vėdorėnės muokītojē)¹

Literatūruoluogs R. Pakalnėškis

Ričards Pakalnėškis ėš Rokū kaimelė,

Ēdams Šatiu kelio ontakius vėn laužė –

So Šėleikė)¹ mintė ė so sava valė –

Gal sopras kam šėlduos pri gīvībės lauža?

Vėskuo nesospiejė, bet gėlē prakėrpės

Rašontiu poetu īnuorius slaptiausius –

Justina)² poemu daugeprasmė terpė

Ėšgvildena truopnē gėlėi isėrausės.

Tiktā Buonė)³ meilė Alma)⁴ statē neigė,

Ričards ėr svajuojė apie tou mergātė,

Ons viešā neskelbė, tiktā tīlē svaiga,

Pro anou be šīpsnė negalies praēitė.

Vo gīvenėms sava piedas tēp ispaudė,

Ka Skruibītė Alma Granauskienė tapa,

Ričardou ė Buoniou, kāp praūžos audrā,

Aprauduotė lėka sava meilės kapa.

A. Šileikis – lietoviu kalbuos ė literatūras muokītuos)¹ J. Mercinkevičius – poets)² Buonifacos Grėgātis – muokėnīs)³ Alma Skruibītė – muokėnie)⁴

Poetė Stasė Līgotaitė (Bocevīčienė)

Stasė Līgotaitė Muosiedė muokīkluo

Jau pradiejė skombē sava līra brauktė.

Graži ė gracinga, vo Augutis)¹ tīkē –

Pasėšava būtė ož partėnė auklė.

Tuos idiejės nīkės kėik nožodė pruotu –

Duogmas varžė vākus no pat klasės soula!

Viešpatie brongiausis, leisk anėms keruotė –

Mena tėkros gruožis būt vėsā prapoulės.

Stasė nepaklosa, skombėna primīnus

Ėšgīvento stīgo, itėmpto ont savės,

Pats tīriausis jausmos, žuodis pėrmotėnis

Išleistuosiuos kninguos nenostuo polsavės.

Jog pasaulis omžems īr savi papoušės,

Skausma ėšvėrtėmās ė laimingās blīksnēs,

Skombesēs šaltėniu, gorgesēs opuokšniu,

Ė prisėkielėmas Dieva par Velīkas.

P. Augutis – lietoviu kalbuos ė literatūras muokītuos)¹

Ignis Rauduonis – rašītuos ė mozėkonts

Ak, Rauduonė Igni, no muokīklas vedo

Ne, ni vėina karta jau nebspaudiev ronku,

Tik žėnau, ka grėiži, ka senē jau vedės,

Lēdi sava kningas kāp strielės ėš lonka.

Kāp smago gėrdietė kėlstont muosiediški –

Vėsė pradė gavuom jog muokīklas soulė,

Mūsa laika žmuonis švėsolēs ištrīškė,

Šėlda vėsū šėrdis, kāp rodenė saulė.

Rašītuos A. Vaseris

Aukšts Vaseris aikštie kamuli krepšėnė

Liuob nedaug tešuokės tvuos i krepši tėisē,

Kas anou muokīkluo kėik daugiau pažėna –

Būtom neatspiejės i kou ronkas tėisas.

Metā pragīventė pri spauduos abrūsu,

Ėš raideliu siovont netėisuos peroka,

Stėlio tēp nodruožė, mintis tēp išprosa,

Ka ruomanāms kortė nieka jau nebtrūka.

Vo išlēstas kningas tėkras laika vielės –

Mėrosės ė gyvas so tavėm pruovuojės.

Muosiedė pilietis no pat Šatiu kėlės

Drousos, nepabūgės ni kuokiū pavuoju.

Poetė Meilė Kodorauskaitė

Meilė Kodorauskiu Muosiedie tebova

Paauglīstės laikė keleta metieliu –

Kara dėinas, žīdā, iškastas slieptovės –

Nežėnā kou rasi rītė atsėkielės.

Meilė tēp pamiega tuo kampelė vaizdus,

Ka prisėmėnėmūs ėlgesio ėšsklīda.

Dėinas tuos kāp gielės ė kāp kara žaizdas,

Bundontės jaunīstės atrastė pavīdā.

Tėkrū muosiediškiu douna daug kartesnė –

Anėi tuo Baltounės)¹ tarsi velnė vėngtė –

Mona tieva tompė ne ož kuokė esmė –

„Siūlė“ padėrbietė vuokėškuo padomgie.

Ne vėinam „isiūlė“, kėts ė nebsogrīža –

Nuošėrdē tarnava Adolpiou garsējem

Kas keporie sava piešė jouda krīžio,

So tās mūsa žmuonis vuobulautėis nejė.

Baltounis – 1941 m. Mosiedė nuovadas vėršėninks)¹

Koltūras darbėninkės

( A Bernuotienė ė M. Pabriežienė)

Atėdiau muokīklas doris atėdarios,

Dar keliū poetu šėrdis ėšrīškieto –

Bernuotienė Alma, Pabriežienė Marė

Sied so sava kninguom laikmetė karietuo.

„Tīluos žuodēs“ Alma rinkėni gracinga,

Vaizdās iliostrava patiuos sokortāsēs,

Muosiediou paskīrė sava gražė kninga –

Duovėnuos brongesnės niekam nebsorasi.

Vo Marītē Gargždū pošīnelē uošė,

Mintimis nogluostė Žemaitėjės kluonius,

No vākū priaugus pri žemaitiu kuošės,

Muosiedė padongė glamuonie maluonē.

Vacluovs Ints

Kūlēs i kningelė nieka neidiesi,

Puopierios sonkībiu tuokiū neatlaika –

So anās rašītė gal tik kas kliediesiūs,

Arba kretont kuokės negėrdietas baikas.

Ė diel tuo jē žmuogos, vėskuo tuo nepaisės,

Kūlēs isėrašė muosiedėškie kninguo,

Īr kėitiausis žemie dar neaugės vaisios –

Ne šėndėinā, omžems granito sostingės.

Skaras suodnė kapa Vacluovou pataisė.

Irgi akmėnini, bet ne baisē aukšta –

Īr senūju krīžiu, tuorgaliū kāp raistė,

Atlek pačiolbietė gėismėninkā paukštē.

Paprastoms īr gruožis, korem lenkas žmuonis,

Aukštomas iveikė ė pažėnė varga,

Kol gīvena, lėnkies aiškē abejuonē,

Ka teisībē rasto nemėrtinga sarga.

Inta dvasė tvīruo Muosiedė gatvelies

Ė suodintūs mediūs, korėi žīd ė skleidas –

Dabā muosiedėškē, ēdamė i kieli,

So savėm nešiuojės tuo miestelė aida.

So Žemaitė

Ēdama par lauka pro krūmaliu guota

Ė snėigās par nakti žuolė papudruota,

Saulē jau pakėlos vėrš nomū mūrėniu

Ė iš vėsū kertiū tomsomus ėštrīnus,

Pamatau polkieli žvėrbliu šakuo medė

Šuokinie ė čėrškau tarsi kou atradė.

Tuoki rīta gruoži brendont ont Velīku

Īr Žemaitė Raštus mums vėsėms palėkus.

Padūmavus žemė, atlīdio nosmėlkus,

Tuolėmas suodības pamėškie kāp sėlkės.

Dūmā sklaiduos patė pažemė be viejė,

Lašā no varviekliu dar nenovarviejė,

Vo takā par snėiga kou tik sopėlkava,

Ger mėškā sostīrė tomsė dongaus lava.

Ė šėrdės pajotus laika tou viltinga,

Čėrškau kāp tėi žvėrblē krūmė sosėlindė.

Barbē brauk par veida vies dā neatšėlės

Tarsi kaima kūtie lėižovio veršielis,

Vo ana atnešus potras posė viedra

Džiaugas tuokė dėino, nuors dongos nier giedros.

Kors su skėluom pėrti, rēks vėskou noplautė,

Kvėis gerus kaimīnus alaus paragautė.

Iš Žemaitės Raštu ruoduos vėskas pėnas

Ė buities sermieguo vėn gruožio dabėnas.

Tėi vaizdā žemaitems līg švėisa lėkėma

No seniausė laika, no pat ožgėmėma.

Žemaitėijē

Ēto laukās žemaitiu,

Prilėpės kāp pri buobas,

Sriauniū opieliu šlaitā,

Žėimuom kāp lėna druobė.

Tuos vasarėnės pėivas –

Tarsi grakšti mergātė,

Kor apsėkaišius ėivuom

Paviejou žėidus krata.

Kapuotas ė darkītas

Tuos platomas sostuojė,

Nieks anū neprarīto,

Nieks nepaspėrto kuojė.

Ė ta kalba kor gėrdės

Kalneliūs ė žuolīnus,

Aš negalvuojo gėrtėis –

Īr grīnā oužoulėnė.

Če žmuonės no senuovės

Anou šėrdie nešiuojės

Vėsuokės naujės sruovės

Krimt žemin kāp šėinuojē

Ė aš tou krašta mīlio

Dainas anam dainioujo

Ka nieks nemata tīlē

Ėš laimės koitėnioujo.

Apie savi

Eso aš muosiediškis

Ė augau pri pat kelė,

Kor vakarā noblīškė

Jausmū vėsuokiu kielė

Aplink nomā miestelė,

Vėišnīnā, vuobėlīnā

Ė žmuonis geravalē

Gėrkšnuojė rausva vīna.

Netuolėj bieg opielis

Ons Bartovo vadėnas

Koriuo karklīnus šiela

Paukštelē ė ondėnės

Ka liuob lakštingalelės

Pavasarėnem guojie

Nosėvingious gėismelė,

Kūjousem nemėiguojė...

Ėiškuojuom dėina nakti

Ė šiuo, ė auo gatvie

Ka kas padieto plaktė

Tou ėlgesi vėinatvės...

Vo kol vākā da bovuom

I opi tonkē ejuom

I žalėmas sogriovė

Būt dėdėlēs žadiejuom

Ka liuob parkaistė šuona,

Ėškeptė saulės karštie

I ondėni geltuona

Sokrėsem pasėtorkštė.

Vo kartās kiaura dėina

Gainiuosem kuokė žovi,

Gerā, jē da ne vėina –

Ė diesem i keptovė.

Ė nimaž nenotokė

Malšinsem pėlva alki

Dounelės tonkē trūka

Ė būsem maž kuo valgė

Bet vės tėik gerā bova –

Vėskas i krūva diejuos

Kas sau linksmā darbavuos

Ė dainas vėn gėrdiejuos.

Atskalūnams

Tėi žemaitē medė dalbas,

Tėi žemaitē kāp kelmā,

Bėng ožmėršrė sava kalba,

Sava žemė so kalnās

Jau žemaitėškā nebskaita

Sava muotinu mintiū,

Tik aukštaitėškā soraitės

Jautas ons tarp ėšrinktū.

Aš tik nuorio tau primintė,

Nuors reikieto iškuoliuot –

Jē gimtėnės nebronginsi,

To gīvensi vėn skuoluo.

Ni muotolė, ni tievalis

Tavės nikomet negous,

Ka guliesi jau ožšalės

Tau ni vėns nemels dongaus.

Jē esi gīvent atejės

Ėš tuo krašta gėlomuos,

Rasi laimės viešpatėjė

Prisėglaudos pri anuos.

Pasėėlgau žemaitėška žuodė

Pasėėlgau žemaitėška žuodė,

Kartās gėrdo TV šlebezdioujint –

Aš klausaus prisėmerkės ė guodē,

Bet ne tēp, kāp par kaima važioujint.

Daujuotītė, Mukienė ė kėtė,

Nuors ėšlaika žemaitėška tuona,

Tik tėi žuodē līg būtom nokrėtė

Omt miestietėškas gatvės betuona.

Žuodiou rēk sava dounas ė būvė –

Kaima žemės, kapū ė daržieliu,

Tiktā tuokart iš sava slieptovės

Ons ėšlēd mluodingoujė siela.

Ons soaugės so ūkė padargās,

So žmunim, kor ikėbė i plūga,

Brėda kaimė težėnuoma varga,

Gluostė arkli, vo kartās ė plūda.

Ons so muotinu senū kontrėībė

Išlingouts so luopšėniem pri lėmpu,

Ka anou rusu raitelē trīpė,

Ė kiesėnuos somaituotė lėnkā.

Tėi žemaitē kāp akmenis lauka

Nepralaužamo sėino stuoviejė,

Sava gimtōjė kalba ėšlaikė,

Ė apgīnė no aršiū kėnkieju.

Ė tarmie viel iš naujė soskomba

Da be kningu, be rašta taisīkliu –

Tarsi žemė porenontis žombis

Ruovė kalbėnė pėktžuolė prėklė.

Žuodis vedė ė kaima jaunėma

I šuokius, i vesieliu linksmībės,

So anās kaima vaikē nomīnė

Rūtelės, kor po šaltiu praknėba.

Tink vėsor tėi žemaitėškė žuodē,

Tik nerēk anū tėmptė ont brokė,

Ka tarmiū sorinktajem aruodė

Būtom tvėrtė, gīvė, nesosmokė.

Išsėėlgau žemaitėška žuodė,

Ka mama arba bruolē prabėlto,

Ka žemaitėškā skombontės ruodas

Vėrstom mūsa bėndravėma tėlto.

Muosiedė bažnīčės buokštā

Īr anėi i dongo, i nomus isprūdė,

Isėriemė mediūs, ka ėš kėtor eiškā,

Tiktā dėina palša, dėina baisē gūdė

Anus pėlkas mėglas liūdesio notraiška.

Toukart ausi sava dėinvėdie ėštėmpės

To ėšgėrsi skombont varpa balsa stuora –

Ons siūbou kāp viejie lėipsna aukštuos lėmpas –

Tarsi būto dongaus erdvie pasėkuorės.

Vo ėš tuola veizont kuokė švėisė dėina,

Ka noauksėn saulė žaliū tuoliu druobės –

Buokštā baltadriūžē švėit laukėniem sėinuom

Vėsa dėinuos jiega i savi sogruobė.

Ė par omžio vėsa pri anū pripratė,

Žmuonis sava laika golda i lėntīnas –

Sokas ė krumslioujės kasdėinībės ratā –

Gėrgžd ė cīpau ašis, ka metalā trėnas.

Vo artiau priejos, kas anū dėdībė –

Joudė krīžē maiša debesis, ka viejē

Vėsa dongo plati īr anās apdriebė

Ė kāp opie druobės skalbamas veliejės.

Doris aukštas kartās par švėntės dėdiuosės

I laukėnė posė platē atsėdara –

Ė varguonu garsos pamaluonėn duosnē

Meldontius Aukštiausė, ka nebūtom kara.

Ėš vėršūnės buokštu ka žvalgās aplinkou,

Akis vėn nostebėn tuolomas miškingas,

Ė rieželē žemės dailē sosėkinkė,

Isėrėitė keliū ė truobieliu vingiūs.

Vo opalė jousta ėšplatiejus švīstiuo –

Tvėnkėnio ėlgiausio i malūna remas,

Ė tuolīn novargus, veidruodieli skīsta

Ikėš i karklīnu vėrpolinga gama.

Žemīn nosėleidės, ka akis atversi

Pamatīsi buokštu skrīdi balta, tėisi –

Malduos tīra žuodi to anėms ėštarsi,

Ėš palaimas ronkas i anus ėštėisi.

Vėinioulėka

Žalgėriū kaima partizanams

Mažė tebėbovuom, nieka nereikiejė,

Bet muokīklas soula brazdėnuom kāp reikint,

Mėškūs žmuonis šaudė, rusėškė veikiejē,

Vo krīžius pri kelė laužė ė prakeikė.

Žaliuos vasarelės karštomielis draikies

No joudū arėmu, no medėniu sėinu,

Ka dvikinkiūs ratūs, kāp kraujoutas rėikės,

Sogoldītus vīrus parvežė ėš kaima.

Vo kėimalis bova matuomiausiuo vėituo,

Pri pat apardītu miešlėnū kūtaliu.

Nožodītus tvuojė, tarsi būto mėitā,

Ā kuokėi no šniūra šonis nosėmalė.

Ka skaičiavuom vīrus pėrštu neožtēka –

Baisē sodraskītus, be galvū, be rėitu,

Kraujē novarviejė ont muokīklas taka,

Žėnklā smetuonėnē ont krūtėniem švėitė.

Ė ne vėina dėina vėinioulėkė kaita –

Skleidė po miestali nemaluoni kvapa,

Ė ka jau praejė nemažiau savaitės,

Ožkasė pri opės be žīmies, be kapa.

Bova šaunė vīrā, dvėratēs važiava,

Atejūnams lėnktėis truopnē nemuokiejė,

Šautovėnēs dėržās savi nokrīžiavė,

Gīnė sava žemė no žiauriū kėnkieju.

Tas būrīs nemažos kielė rusams siauba,

Isėtaisė buva ėšvežtūju ūkie,

Ka ėšskīda mėglas, kor suodības gaubė,

Prasidiejė mūšis, dvė dėinas ožtrokės.

Ė kalena tonkē autuomatu trelės,

Ė granatas žemė drebėna ne karta,

Rūka joudė dūmā ėš kuožnuos kertelės,

Ka nomā pleškiejė ė ka sėinas vėrta.

Toukart partizanā, sosėjiemė manta

I gėluoka dauba parsėkielė laukė.

Žardėinuo goliejė dešims okupantu –

Kūnās nokimsieta ėštėsa palaukė.

Mūšis nenorėma, roustā plienim vėrta,

Sožeistė, nevalgė šaudies kaima vīrā,

Skaudė, apskaičioutė mėrtingūju kėrtē,

Kol dėina ožgesa naktėi atsėīros.

Ė ka jau aušrava dongos ož mėškeliou,

Rusā atsivėlka pri daubuos patranka.

Nieks pasėdavėma vieliavuos nekielė,

Vīrs i vīra, gīnies, nenolēdė ronku.

Ė tik toukart daubuo gīvastės ožgesa,

Ka spruogėmu bangas ožmošė lig vėina,

Ka vėsor pasklīdė dolkės ė degiesē

Nogolė ėš lieta rausvuo duobėlėinuo.

Toukart po biškieli pajudiet ėšdrīsė

Ejė paveizietė, kas daubuo belėka

Vīru nebibova, tik kūnā sudrėskė,

Ė ni vėina sava žemės ėšdavėka.

Nerauduojė aikštie muotinas dėdvīriu,

Tiktā sava šėrdis ašaruos skondėna.

Tīlė malda žmuonis žovosėms paskīrė

Be mėnkiausė garsa, be nosėskundėma.

Nenoējė viejēs mirtis kaima vīru,

Kuožnos žmuogos tīlē sauguojė kraitieli,

Ė atejos laikou, ka anou atvierė,

Lietova ėš plieniu drousē atsėkielė.

Muosiedėškė Martinkienė

Mėnka davatkelė parpotama vieju

Po kapus šiūravuos – gražē poušė doubės –

Laistė, šlavėniejė, pėktžuolės raviejė,

Prakaitouto darbo sava douna roubė.

Anuos vėsam būvie tik geroms keruojė –

Tris pamestėnokus pajiemė augintė

Kūrė, kāp galiejė, mažėlelems ruojo –

Pīnė Dieva žuodēs sava švėisės mintis.

Ana negaliejė kamė nuors matītė,

Palėktū bedaliu alkstontiu be pruota.

Vākus tus sorinkus, dėrba kāp ė kėtė,

Nuors no darba sunkė daries jau kopruota.

Ruodies ka luopšieli mažuojė Valelė

Sopa sieluos gieris ėšsėskleidės puokštė,

Gerašėrdē žmuonis nējė kor pro šali,

Ė nelēda gieriou vėinomuo ožreuokštė.

Auga trīs vākūkštē. žėbontiuom akeliem,

Tā naujājē mamā šėrdis atsėvierė

Nier pasauie gieriou ėšmatoutė skalės,

Kors šėrdelies naikėn ėšperietus žviris.

Ka vākā ožauga, sena Martinkienė

Atgolė kapėnies, kor par omžio taisė,

Tuos šėrdėis geroma ne, netomsėn plienis –

Ont kapo ėškėlus pagarbuos pašvaistė.

Spindolē geroma veržas ėš tuo kapa

Lig dongaus, lig žemie noskriustūju sielu

Ė meiloma žvaigždės gēstontės ė trapės

Laimės atradėmams daug žmuoniū prikielė.

Žemaitiu kalba

Kartās sugalvuojo vėina kėta rašta

Sulipdētė raidiem, kor iš kningu dairuos,

Bet žuodielis kuožnos atsiklaupės praša –

Neklejouk to monės pri tuos keistuos gairės.

Dingst prasmie ė garsos prigimtie iaugės –

Pijanina šuokis neskombies iš trūbā.

Pavėrst vėsas mintis i cīpėma baugi,

I išsėreiškėmu čėrėškavėma grubi.

Jug laikus vaikīstės mama suvīniuojė

I žemaitiu žuodė ilgesi beribi –

Su anās par kalba plaukiem mes kāp Nuojoē,

Iš anū keruojuos mintės ė kūrība.

Kuožnos vaizda trūkis tās žuodelēs dailints,

Švelnē prisėglaudės kap uoda pri kūna,

Jē anou atlupsi, a prarasi dali,

Vėsas žuodiu gruožis noskėist kāp i liūna.

Prigėmtėnē pluotā mūsa širdis meilėn,

Žuodē tarsi medē su mėškās ė upiem –

Vėskou tou sudiejos – trīkšt gražiausės eilės –

Tarsi švėntas maldas, ka bažnīčiuo klūpuom.

Aple žmuogaus esmė, anuo švėisi vėdo,

Su Tievīnės meilė ė gamto sudieta,

Aple žuodė prasmė, kors ateit be gidu,

Mes garsus išgaunam dongou tegirdietus.

Lai gīven, šakuojės, kas pasaulie gėmės,

Papruotius lai sauga, švėnta žuodė laisvė –

Be vėsū pamuokslu, mintiū pavergėma,

Kor par ėlgus omžius sava kraujo laistiem.

Vėsks žemaitėškā

Su kalbo žemaitiu vakštiuo mona tuolē

I laukū beržieli, opė atsikuolė,

I vežėma šėina parvežta i rejė,

Kor ėšmetė mintė prakaitė toriejuom.

Cīrulis i dongo mon plasnuo tuos žemės

Kalbuos ė vingrībiu gruožė pasėsiemės.

Vuobėlie rūgštėnie spind varniena plunksnas,

Ka ėš onkstė rīta so šeimīno plūkas.

Vo paskou pavargės ka ožgėid gracingā –

So sparnās ėšvėrpėn mūsa kalbuos vingius.

Ė žuolie rasuota, vuobulā prinuokė –

Žemaičioutė omžēs būtom neėšmuokė –

Vo dabā ė anėi ėš tuoliausė laika,

Žemaičiou i šėrdi truopnē nositaikė.

Jau no pėrma žingsnė maža vāka kuojės,

Žemaitėjės žuodius truopnē petliavuojė.

Ė gėlėi ibrėdė, ka muokīkla baigiem,

Ta kalba priauga kāp groužtielis sraigės.

Nieka mes neklausem, aiškintėis nejimsem –

Būsem sava žemie kalbuos šeimininkās.

Trūkst mum dar tik rašta, ka i lapa balta

Mūsa poikos žuodis truopnē isėkalto.