Vikipedėjė:Edvarda Rodė pruoza
Edvarda Rodė pruoza
Ont muolo
taisītė(nuovelė)
Rogsiejis bova sauliets ė viejouts. Laika turiejuom daug – atuostuogavuom. Jau bova novākštiuotė apžielė žuolelė, par kuopas lėnteliems ė asfalto grīstė Smėltīnės takelē. Jau bovuom prisėbovė viejoutamė pajūrie, prisėbraidė pu saulielēdė norausvinta ondėni, ne vėina dėina basuoms kuojuoms gėrgždėnė šviežē viejė sonešta smėlti. Bovuom ė prisėpiluosuopavė, apgailiejė joudās naptuos pliemās išmargintus pajūrė pliaža smėltīnus. Dabā če nesenē sopustītė švariuos, baltuos smėltės ruuželē dėdlē primėnė joudus laukū arėmus ė ont anū ontkrėtosi pėrmōuji balta snėiga. Bovuom jau ė prisėgrībavė, ė užtektėnā erkiu apjiestė. Mūsa atuostuogas ejė i pabaiga ė mes jau pu biški bovuom pradiejė ėlgietėis Vėlniaus ė sava nikumet nepabėngamū darbū.
Vėina rīta, potont stėprem vakariou, aš sogalvuojau dar šėik tėik pabūtė pri jūras, užsėkartė ont jūras muola banguolaužė ė akis i aki sosėtėktė so i kronta besėdaužontiuom banguom, siautolingo jūras gelmiū judiejėmo. Vo tas judiejėms, kāp mon išveiziejė, tou laiko bova nemėnks – pri muola, i smielieta pakrontė jūra vėn metė ė metė ne tik soplioškosės, beskūrės medūzas, mėnkas žovelės, bet ė tuokės žovis, koriuos galiejė svertė po tris – pėnkis a dar daugiau kīlu. Jē jau tuoki žovės neatsėlaika, ta audra jūruo tėkrā ka turiejė būtė ne joukā.
I tuokė siautontė jūra pasėveizietė iš artiau išejau rīta meta. Bovau pasėrīžės vėskam, nes jau dėdėlē nuoriejau vėskou pamatītė sava akimis. Bovau planavės muolo noētė bemaž lig anuo gala – kuoki posontra kėluometra, užsėlėptė ont gelžbetuonėniu banglaužiu ė paveizietė, kas tėn daruos. Nomėškē prieštarava, bet sava nosėstatīma nepakeitiau. Patiuo muola pradiuo stuoviejė kuokėi trīs a ketorė vīrā. Stuoviejė ė veiziejies i jūra. Iš anū povīzu galiejē soprastė, ka vīrā lauk, kumet i kronta sogrīš žvejē. Vīrā, matīt, nuoriejė padarītė “gešepta” so kū tik pagautuoms žovim.
Tuoliau ont muolo anėi nejė. Nu stėprė viejė ė skaudē kertontū smėltiu anus sauguojė specelē tuokem uorui pritaikītė drabužē.
Jau iš tuola maties, ka jūras smėltis par betuonini muola rūkst kap kuoks smolkos snėigs ė, noliekės lig kronta, če pat kluo baltus “viepūtėnius”, sklaiduos ontruo muola posie kap kuokiuoms ondėns čiorkšliems. Vies pūtė, bet debesū bemaž nebova. Saulė švėitė ė šėldė dā atsakontē. Apsėvėlkės neparšlompontēs drabužēs drousē patraukiau i prieki, neveiziedams ni i kuokius pavuojus. Jau patiuo muola pradiuo veizous, ka vėinuo vėituo, vėsā netuolėj kronta, kor ė bangas ne kažėn kuokės, muols īr vėinamė ondėni. Kas če par štokas?– pats savės paklausiau, ė noskobiejau paveizietė pri tuos šlapiuos vėitas. Vo tėn – žiuojie betuonė pramošta skīlė. Pamėslėjau, ka par anou iš apatiuos ė turietom eitė ondou, bet apatiuo ondėns nesėmatė, nebėntās kuoks trikšnis patemė dognė. Iš pėrma nosprėndiau, ka muols dā nir nodžiūvės nu vakār vākara, bet tas monės neitėkėna ė pajotau rēkala vėskou išsėaiškintė lig pat gala. Pasėlėnkiau ė veizous, miegėno soprastė, kāp če vėsks vīkst, rasintās īr kas nuors tuokė, kuo aš nesopronto ė neso matės. Aiškē matau, ka tuo skīlie nika nir – dognė neblėka ni tuo ondėns, koris vėsā nesenē dā bova. Bet kāp če gal būtė, ka ondėns nir, vo muols ė saulieta, ė dā tuokė viejouta dėina, īr šlaps kap iš markuos traukts? Ilindau i tou skīlė gėliau, atsėgoliau ont pėlva ė jiemiau tīrėnitė. Beveiziedams ė begalvuodams, kas ė kāp če īr, tik išgėrdau, ka kažkas apatiuo soborboliava, soteškiejė ė soūžė. Tou patio muomėnto iš tuos skīlies, kap iš kuokiuos trīškīnės ka davė i vėršo jūras ondėns fontans... Nebsospiejau ni beatsėstuotė. Ištrīškosi sruovie parlėjė muni nu galvuos lig kuoju. Še tau ka nuori, ė tīrėnik jūra, veiziek, kas iš kor išlend. Bet ka ė nokėntiejē – ne be rēkala, bėnt kažkou pamatē. Jūra jau tuoki – už vėskou anā rēk atsėlīgėntė, laižīkės ė to dabar… Esi šlaps, ė, nuors parsėpliešk, nika dabā jau nebėpadarīsi.
Atsėstuojau, apsėveiziejau, a niks nematė, kėik bejė, nosėportėnau ondėni, ė ēto tou muolo tuoliau. Ė jou tuoliau – jou geriau. Jūra pasišiaušosi ė isiotusi kap kuoki pamuotė ragana. Ana so sava užkerieto šlouto tik darboujės, tik taškuos. Dėdžiausė ondėns vuolā rėtas, če pat, akies atsėdauž i muola, pavėrst smolkēs ondėns lašelēs ė be parstuojė lek par vėsa krontėnė, neaplenk ni monės. Aš užsėmauno ont galvuos kapišuona. Dabā jau kėik šėltiau ė nu ondėns eso daugiau apsisauguojės, ta galio ētė tuolīn. Žvalgaus, ėiškau vėitas, kor tas “lītos” būtom mažiesnis, kor, ontsėlėpės ont banguolaužė aukštā pakelta “rėita”, galietiuo matītė pati jūras dūkėma. Je. Vėns banguolaužis īr pasėkuorės aukštiau už kėtus. Ons i vėršo sava vėina “kuojė” īr pakielės aukštiausē ė dā pasėsokės i jūras posė. Dūžtontiu bangū lītos tuos kuojės vėršaus jau nebiprigaun – tou līto pagavės vies onkstiau sospietė nopūstė i ontroujė muola posė. No, kuo mon geresnė ė berēk! Radau karalėška, ni sapnė nesosapnouta vėita. Ka nenoslīstiuo i apatė, kor siota i muola atsėtrėnkosės bangas, bovau dėdėlē atsargos. Šēp tēp užsėruopštiau ont tuos atsėkėšosės, aukštā pakeltuos kuojės, atsėsiedau. Isėtaisiau tėkrā ka baisē geruo vėituo – no tēp kap lakūns liektovė. Iš če jūra maties tuolėj, aiškē bova matītė ė vėsė reidė sostuojė laivā. Vo po kuojuoms vėrė pasiotosės jūras bangas.
Tuoks jausmos muni toukart apiemė, ka ni žuodēs tuo negalio beapsakītė ė vargo a kumet nuors tou galiesio padarītė. Mon ruoduos, ka tuo ni filmė negalietomi paruodītė. Rēk sava kūno pajostė tou besėdraskontės jūras vieji ė tuokiuo vėituo patem pakeltė akis i dongaus platībės, pasoktė akis i inėršosė jūra, kor ont ondėns, lėngvuos mėglelės pridėngtė, iš po lėngva soupoujės joudė dėdėliū laivū siloetā. Rēk patem džiaugtėis saulės notvėskintu, žėborioujėntiu bangū paklaikosio šuokio, patem bėnt minties soktėis ont tū baltū bangū keteru ė pamatītė, kāp bemaž i uora pakėlosi banga jau kėik tuoliau už muola tīlē ė paprastā priglund pri slesna smėltiu kronta. Rēk kuožnam patem akimis palakstītė so žoviedruoms ė so kirās, koriū vėsos polks sokas če pat, netuolėj kronta, ė, viejou siautont, sming i banga, ka sočiopto audruos i muola pritrėnkta žovi. Rēk išgėrstė ė tou jūras bangū dusli alsavėma, katras užpėl ausis vėsuokiausiu tuonu skombesio, plioškenėmo, šniuokštėmo, pajostė po sava kuojuoms banguolaužė apatė biegoti ondėni, patėis muola stuora, kap kinu sėina vėinalīti, betuona. Ons līg kuoki stīga liuob sovėrpietė nu kuožnos stėpresnės anou staigē užgolosės banguos. Ė ni vėinuos sekundės niks neliuob sostuotė. Vėsks tik lek, jod, raituos, bieg, vėrst vėns par kėta, graibstuos ė romaluojės, sosėmaiša ė viel atsėmaiša, atsėbiegiejės pol, če pat notrėnkts krimt žemīn, trīkšt ė sklaiduos, stuojės prīš vieji, vo po kėik laika jau sosėsokės lek paviejou.
Vo muols ė anuo atsėkėšė banguolaužiu oustā stuov kāp stuoviejė, ka anus biški ė drebėn bangas. Išsiediejau ont tou muolo aple pora adīnu, ė vės iduomē, vės kas nuors naujė, ė ni vėina akimėrksnė niks nepasėkartuojė – vėsks vėn kėtēp ė kėtēp.
Vėino muomėnto jūra po mona kuojuom liguo kėik aprėma. Pasėruodė, ka noseka ė ondou, muola apatiuo ons nosėstuojė bemaž jau ont patio dogno. Pasėmatė ė somestė dėdėliausė akmėnis. Bet vėsks tas troka neėlgā – tik kuokė sekundė a dvė. Paskou ligo kažė kas so delno būtom plekšteliejės par ondėni ė šusteliejės anou ont tū akmėnū. Sekundē ons ė viel noseka. Vo po tuo, perkuns žėna iš kor, ka kėrta i muola kuokiū trijū metru aukštė banga. Ana ne šēp sau – prīš pat muola prisėgėnė mažesnė, šuokteliejė par anou ė davies tik toukart. Vo tuos banguos pati ketera! Anuos lėižovē bova kap kuokėi velniokā a baltas isiotosės lėipsnas – tėkrė audruos nervā, tuokėi gīvė, pėktė ė pasišiaušė kap drėgonta kartē. Ė tou muomėnto atruodė, ka je tik kas pasėvels anėms po kuojuoms, tujau pat jims vėskou ė sodraskīs i smolkius skotelius. Rēk tik isėvaizduotė, kap vėsks atruoda, ka tuoks isiotės, keliū tūkstontiu tuonu jodous, saulie žalzganā sošvėtės ondėns vuols, vėso greitio isėbiegiejės, tvuojės i jūras muola, banguolaužė akmėnis. Atruoda, ka sosėmaiša ė uors, ė žemė, ė ondou – nebsoprasi ni kas kamė bier. Verd vėsa jūras apatie. Če matā, kāp pri muola īr pažabuojema kol kas juokēs kėtuokēs prietaisās nesovalduoma banguos sīla.
Po tuo kap tik begal tas solaužītu bangū ondou šuokas atgal, i vėršo, išsėdraika smolkiausēs porslās, vo vies, pagavės anus, gen i ontra muola posė, ė če anėi saulie praded žėbietė vėsuom vaivuorīkštės spalvuom. Vo patiuo jūruo tas keists isiotės mišinīs sokas verpetās, vėinuoms sruoviems veržas iš dogna i vėršo, vo kėtuoms če pat – i dogna. Tam šormoliou nesospiejos dar nosėramintė, jau ont anuo grūdas mažesnė bangelė. Ana če bejiegė kou nuors padarītė, anou užgesėn tebšormulioujėnti ė begėistonti didliuojė banga. Bet, ka mažuojė bangelė liguo kuo noskriausta viel pasok atgal i jūra ė pasėskund viejou, ka kažkas išdrīsa anuos neprileistė pri muola, pri anuos priartie viel naujė, jau kėik dėdlesnė banga. Bet ė tā pri muola pagādas nepadara, tik šėik tėik sojodėn maurus, sokel ondėns šormuli. Vo po kėliū dešimtiū sekundiu viel atrėit galings ondėns vuols, artiau kronta ons pavėrs i dėdliausė banga. Ta, nogaliejosi vėskou, kas tik pasėtaika po tako, iš vėsuos sīluos drebas i banglaužius, I vėsa muola. Tuoks ė karto vėn kėtuoks jūras gelmiū alsavėms gėrdas ė gėrdas če, pri muola.
Vo viejie kap blaškuomas gīvas baltas vielevas, išskleidosės platius sparnus sokas ė sokas žoviedras. Anuos tad sostuo vėinuo vėituo ė pruo sparnus pralēd stėpri viejė šuora, tā biški nėrstelie i vėršo, sming i banguos verdonti tiršti ė, veiziek, jau blėzg anuos snapė žvīnās apsėtaisiosi leisgīvė žovės...
Atruodė, ka vies blaška ne tik jūra, bet ė saulės spindolius – anėi tvėskiejė vėsuo jūruo, jodiejė, šuokėnijė karto so banguoms, iš vėsū posiu spėgėna i akis. Ka tėi saulės spindolē liuob apakintė, kelės sekundės iš vėsā nieka nebgaliejē bematītė.
Vo tou tarpo pagal kronta kap kuokėi eiliems sorikioutė kareivē ejė ė ejė, liektėnuos i smielieta kronta liekė baltās kartēs pasėpoušosės bangas. Tėn, jou i jūra, saulė liuob kėik paršvėistė žalzganū bangū gīli, ė anuos tvėskiejė aki vėliuojėntė žalė gīvo ondėns spalvo. Tuoliau i jūra bangū baltūju keteru jau nebėbova, tik ondou liūliava, sodarīdamas dėdliausius iškėlėmus, doubės, kalnus. Pakėls, pakėls tas ondou ė viel nogrimsi pakalnė. Toukart gelmės liuob sotvėskietė smaragda pėlkomo. Ont tou griesmingo ondėnio klajuojė neramos vakarū vies. Tuolėi korizontė liuob pasėruodītė ė viel išnīktė laivā.
Jūras kronta kalvuotė smiltīna, palīgėnos so tou jūro, atruodė ramė. Če, viejė genama, lingava par vasara nošiorė karklā, nu kaitrū sostabariejusi žuolie. Kap ramībės ė tīluos simbuolis dunksuojė kuopas. Veiziejaus i tou ramībė ė galvuojau: “Būtom ne kas, je po kuojuoms jaustomi tiktā neramė jūra. Žmuogou rēk ramībės ė tėkroma. Baisos jūras jodiejėms – tik retkartēs, tik toukārt, ka rēk prasėblaškītė ė pajostė šiuo pasaulė trapi laikėnoma, jūras galybė.
Po biški, po biški nosėruopštiau žemīn, atsėstuojau ont akmėnėnė muola, ė link kronta. Ejau nomėi. Tėn jau monės laukė pareitont.
Pasėvažiuojė
taisītė(nuovelė)
– Kazimierieli, ka važiousi pakalniou, – aiškėn tievs, – tēp sotėmpk atvarslus ont savės, neleisk arkliou isėbiegietė. Vo jē ons isėbiegiejės patraks, ta vėskas ėšlakstīs laukuonās – nebsorinksi nē tekiniu, nē gardiū, nē tuo, kasīr vežėmė. Ė patem dā galvā no petiū gal noliektė. Jog matā, kuoki ta komelė ėšsėjiedusi, vėituo nebnostuov.
Muotina aple Kazimiera irgi sok aplinlou:
– Dešėnie gatvės posie īr rauduonu plītu dėdėlis pastats so platiuom dorim. Ka pro anās iēsi, pamatīsi maža longieli ė jē ons būs oždars, gerā pabėldink. Ka atėdarīs, tā muotrėškā ė pasakīk: „Atvažiavau i lėguonėnė parsėvežtė mūsa babunės –Vuonuos Jezbutienės“. Vo paskou anėi tau jau pasakīs kor berēk ētė ė kou darītė. No ė jodo sosiedosio i ratus lig vakara ė parvažiousėtav.
– Vo so arklio ivažiuok i kėima,– neatstuo tievs,– prisok pri tuoruos ė, ka nepabiegtom, tou komelė gerā prėrėšk. Tik noēdams neožmėršk numautė brėzgėlus ė untkabintė maišieli so avėžuom – lai pajied, ka nomėi važioujint grētiau biegto.
Vo Kazimiers tik rauka nuosi, vaipuos ė galvuo: „No, a nebėngsėtav jodo mon zaunītė ė zagnatītė, a paugosem žmuogou rēk aiškintė tuokius baisius niekus? Ne veltou žmuonis saka, ka muotinā vāks palėikt vāko ė atsėgolės i graba. Līguo aš par sava omžio nebūtiuo nē arklė matės, nē ratūs siediejės.
Vo važioutė reikiejė tuolėi, aple dvėdešims kėluometru, dolkėno, raitīto ė kalnuoto kelio i pat Mažeikius. Par krūmalius ė mėškelius, par biegontiū opaliu ė opalieliu tėltus, vo vėinor kėtor pri kelė bova ė stombiesnis prūds ė gėloma, kāp Kazimiers ka liuob sakītė – ondėns anūs bova vėrš galvuos.
Bova vasaras vėdorīs ė dėina ketėna būtė karšta. Kazimiera, ka neparkaisto galva, apmuovė druobėnė balto keporė, tievs dā apveiziejė a gerā īr pakinkīts arklīs, vo muotina atbiegusi idavė ė maišėlieli so pravėnto. Reikies važioutė kuo ne vėsa dėina, ėšalks, vo grīšlė reikies so babunė, pravers. Ne kažė kuo ė teidiejė. Vakarīkštē bova vėrė kleckus, ta i trijū dėdesniu vėdorius muotina idiejė keptū kresnu, ka vāks kelie galietom skaniau ožkoustė. So douno bova sunkē – žmuonis jau bova sovarītė i kolkuozus, ė bevalgė tik tou, kou par nedielė puora kartu so arklėnēs ratās žaliē dažītuo diežie beliuob atvežtė ėš rajuona kepīklas. Nuors ta douna bova patėžusi, sūra, kepama bliekuos, bet ė anuos ne kuožna karta tegaliejē gautė. Tonkē vėn, pardaviejė Ėivė, dėdėlie komunistė ė Stalina garbintuojė, ka jau netories nuotaikas, tėms gīventuojems, korėi tikiejė i Dieva ė ejė i bažnīčė, tuos dounas neliuob pardoutė.
– Lai jums dounas kepala atkėš Dėivalis, nier kuo anuos jimtė iš tarību valdiuos. Ė no pat rīta duora katalėka vāks, stuoviejės puora adīnu eilie, nuors bova tuoks pat lėisos kāp ė kėtė, ėšēs ėš krautovės be dounas kepala. Tēp vakar bova atsėtėkė ė Kazimierou. ė diel tuo ons dabā pėitams vežies ne kelis abrakus dounas, vo vakarīkštē ėšvėrtus kleckus.
Isiedės i ratus Kazimiers ni nejota kāp ėšgragiejė par miestalė broki ė ėšvažiava i vėiškeli. Pagriuovē jau bova gerā prižielė žuolies, laukūs žīdiejė ėšstīposės osnisė daržėnės kiaulpėinės. Pakelio svīravā nuotrīnės ė daugībė vėsuokiausiu žuoliū varpieliu, kuriuos, kāp vabalū sparnā, blėzgiejė saulie. Pagal keli, ta pakėldamas, ta nosėleisdamas, siūboudamas lakstė kregždės, tuoliau ont dėrvuoms vītoriava cīrolē, nardė špuokā, kartās tėis suodībo lietās īrēs noplasnuos ė kuoks gondros.
Važioujint Kazimierou atruodė, ka ons valda vėsa pasauli – terēk tik patrauktė atvarslus ė gali isoktė i bet kuoki kelāli, vo jē ožmēsi anam so vuotego, ta arklielis tēp paspaus, ka ratā lieks par žvīrus ė akmėnis bemaž anū nebkludīdamė – tik šuokinie ė daužuos, kāp kalvė kūjis.
Aple tuokė keliuonė Kazīs tegaliejė tik retkartēs pasvajuotė. „Esi pats sau puons ė gali važioutė tēp, kāp tau rēk,– džiaugies ons“. Vo novažioutė i tou miesta, rēkalū bova ė daugiau. Ons važioudams nikamė neskubies, apveizies vėsokou, bet svarbiausē, Mažeiliūs galies pamatītė traukini ė gelžkeli. Tėik vėskuo bova gėrdiejės aple tus dalīkus, ka galvuo nebtėlpa – reikiejė sava akimis pamatītė ė isėtikintė a tēp, kāp pasakuo, ė īr. Mama aiškėna, ka traukėnė pečios īr panašos i pragara, kor velnē korsta ugni ė smaluo vėrėn griešnūju dūšelės, kėtė pasakuojė, ka traukėnīs jau važiou – vo to, būdams vaguonė, nieka nesopronti, a ons jod, a dar tebstuov. Biegē esou tuokėi līgė kāp stals, vo patis vaguonā esou dėdėlė kāp gers truobuos gals, žėnuomās, jē anou pakeltomi, pridietumi ašis ė untmautumi gelžėnius tekėnius. „Ė kāp tėi tekėnē ont tuokio pluono biegio gal važiautė ė nenokrėstė? – tuo Kazīs, siediedams ratūs, nikāp negalio soprastė.
Jau nesostuodams važiava kuokės dvė adīnas. Mūsa keleiviou ikaita šuonā ė ons, pradiejė žvalgītėis kuokė opalė. Vo ka privažiava dėdiesni pakelies prūdāli, tojau pasoka i šešieli pri krūmalė, sostabdė arkli, padiejė anam pajiestė žuolėis ė noejė maudītėis. Plauktė jau muokiejė. Če bova platiau, kāp anuo nomū opalie ė geruokā gėliau; bet jog tuo ė reikiejė, nes kāp kėtēp patėkrinsi, a to gerā jau plauki, a tik kāp i ondeni imsta perekšlė vėšta? Vondėns viesa atgaivėna Kazimiera, anam puora kartu pavīka parplauktė prūdali. Vėdurie bova gėlėi, ons miegėna so kuojuom prigautė dogna, bet nieka neėšējė, tik gėlomuo pajota šaltiesni ondėni ė iškėlės noplaukė i kronta. Arėklīs par tou laika irgi paėlsiejė ė grēta vėn devīnmietis keleivis vėiškelio nogragiejė tuolīn. Ė dar, žėnuomās, tėik ėlgā nebvažiavės, nosėmaudė neplatem pakelies opalelie ė apveiziejė a po akmėnim nier kuokiū žoviū a viežiū. Ons bova dėdėlis žvejīs, tik neturiejė nikuokiū žvejības ironkiu. Ta žuvis liuob gaudītė so ronkuom. Ka viel isiedės i ratus pradiejė važioutė, tuolomuo pamatė ėš mėška ėšlindosius bažnīčės buokštus. Važioujint anėi po biški artiejė, didiejė, čīstėjuos no padūmavosė tuolė – pradiejė matītėis buokštu kampā, ėlgė longa, koriūs, kāp atruodė Kazimierou, toriejė būtė pakabintė dėdėijē bažnīčės varpā. Pri pat miesta kieli užtvierė iš vėršaus nusėleidusi kažkuoki skersa kartės, vo tuoliau ons pamatė gelžkelė biegius. Būtom išlėpės iš ratu ė apveiziejės geriau, bet nebova kor prirėštė arklė, vo ons galiejė kuo nuors pasėbaidītė ė pabiegtė. Tad siediejė ė laukė, kas so tou kartė bebūs tuoliau? Je, je – neužėlga sošvėlpė ė pūškoudams ė bildiedams, tėmpdams daugībė vaguonu, pravažiava traukėnīs. Pro kamėna vėrstėnuos vėrta joudiausė dūmā, pasmėrda degontė onglė. Arklīs pradiejė trīptė ė trauktėis atbols, bet Kazīmiers itėmpė atvarslus ė arkli noramėna. „Gerā, ka nebovau ėšlėpės iš ratu“, – pasėdžiaugė sava sopratingomo. Ka kieli užtvierusi kartės pakėla, ons ivažiava i tou miesta gatvė, kor bova lėguonėnė. Neėlgā važiavės pamatė tou dėdėli rauduona pastata ė kėimė pri skersuos kartės prirėšės atvarslus, iejė i vėdo tvarkītė rēkalū. Gīdītuos Kazimierou pasėruodė dėdėlē mondros, bet pas babusė iētė leida. Vo tėn sožėnuojė, ka lūžusi anuos kuojė dar nier kāp reikint sogėjusi ė bevakštiuojint viel itrūka kaula sogėjėmā ė anuos nomėi važioutė gīdītuos neišlēs. Babusė melstėnā meldė, ka lēsto važioutė, bet gīdītuos griežtā pasakė, ka, nieka nebūs, ka īr kažkuokiū kėtū pavuoju, ė anou tegaliesa ėšlēstė tik po posės mieneaė. Ė dar, ėšēdams ėš palatas, pridūrė: – Aš jodumi šėndėin išlēsio, vo rītuo viel so tou patė kuojė atvažioutomėtav atgal. Ne, ne – tuo nebūs.
No ė kou? Kazīs atsėsveikėna so mamonelė ė ėšejė ėš lėguonėnės.
Arklīs bova jau sošlėmštės vėsa žuolė ė Kazīs anam ont galvuos ontmuovė terba, koriuo bova kuokėi ketorė kīlā avėžū. Paskou ons ilėpa i ratus ė pradiejė valgītė pėrmouji klecka. Bova skanē ė soukėrta dā ė ontrouji. Bevalgont ėšgėrda, ka vėsai netuolėi švėlpau ė brazdiedams gelžkelio važiuojės garvežīs. „Laika torio apstē, kol arklīs sojies avėžas, eisio ė pasėveiziesio, kāp ons tėn važiou ė kuo švėlpau“,– pamėslėjė ė, so kousnio bornuo, patraukė i tou posė ėš kor ejė garsā. Ož kuokė šimta metru pamatė stuoti, vo ož anā kāp tik ė stumdė vaguonus jouds garvežīs. Patem anuo prīšakie rauduonava dėdžiolė pėnkekampė žvaizdie. Kėik apsėpratės ė pamatės, ka mašinists niekor tuolėi nevažiou, vo tik testumda vaguonus ėš vėina stuotėis gala i kėta, Kazimiers notarė, ka sostuo, išuoktė i mažās burtelēs žvyra prikrauta vaguona ė paveizietė kāp atruoda vėsks, ka isėlėpėsvažiouji pats. A tēp ė īr, ka nieka negali jostė? Ėlguokā reikiejė lauktė, kol pasėtaikė gera pruoga. Kazimiers bova šuoklos ė anam išuoktė pavīka be kuokiuos bieduos. Ka jau ilėpa ė vaguons pradiejė jodietė, pėrmiausē išsėsvierė par krašta ė gerā apveiziejė diel kuo tėi tekėnē nenuvažiou no biegiu i šuona. Paskou apveiziejė kāp īr sokabintė vaguonā ė tik po tuo pradiejė pajostė pati važiavėma maluonoma. Vaguons bova dėdėlīs ė žvīra anam bova priversta kuoks posšimtis arkliniu vežėmu. Vo važiava ons tėkrā kāp stalo, tik biški tėis biegiu sodūrėmās klimbčiuodams. Ka ne anėi, ne kou tebūtumi ė sopratės ā ons važiou, ā stuov. Tuo važiavėma ni ėš tuola negaliejē līgintė so važiavėmo arklėnēs ratās. Tas ėlgs ė platos vaguons, atruodė Kaziou, ne važiou, bet plauk uoro kāp gers liektovs, ė vėsai ne gelžėnēs biegēs. Naujuojė keleivė galvelė darbavuos vėso pajiegomo ė grētā vėn anam pradiejė ruodītėis, ka ons tou vaguona pats ė vairou, tik vėsa bieda, ka tas judiejėms tebova lietuoks. Paskou Kazimiers pamatė, ka tas vaguons artie artie ė atsėtrėnkės i kėta vaguona stėprē sožvongiejė ė sokėba so anou. Priējė kažkuokėi vīrā, krapšties po tuo vaguono, bet ons atsėgolė ont žvīro ė prisėglaudė pri borta, ka anėi nepamatītom ė neėšvarīto anuo laukuonās. Ka anėi noējė, traukinīs viel pradiejė jodietė. Kėik pavažiavės ėlguokā pašvėlpė ė judiejė tuoliau.
Musa keleivis tik apsėdžiaugė, ka vaguons pradiejė važioutė tarsi biški grētiau. Bova vėsai kėtuoks jausmos, tik vies švėlp pro ausis, vuos bepamatā, kas īr šalėp biegiu. Tik po keliū mėnotu Kazīmiers atsėboda ėš sava džiaugsmū ė soprata, ka traukėnīs jau ėšliekė ėš miesta ė dom laukās. Toukart jau ons pamatė, ka pats īr ilindės i spouslus ė dabā ons jau tor siedietė ė liektė i kėta miesta, korės bova už pėnkiuolėkas kiluometru. Tēp lekont ni mėslelės nebova, ka galietom iššuoktė ėš vaguona, nes vėskas pro šali muovė tuokio greitio, ka negaliejē ni somatītė. Ė ons tematė tik ka pro šali skristėnā skrend krūmā, medē, pakelies nomā, vo žmuoniū somintė pagelžkelė takā raituos kāp gīvatės – ta giliedamė, ta pašuokdamė, ta ilīsdamė i krūmus ė griuovius,ta viel išnėrdamė i vėršo. Ė tas liekėms Kazimierou nebteikė nikuokė maluonoma. A no viejė a no kuo akies anam pradiejė kauptėis ašaras, pro korės neaiškē maties pri lėguonėnės kartės prirėšts arklīs sopīkės tieva veids, ė tuolėms kels, korės tēp lėngvā bieg pro akis dabā ė tėik ėlgā dar troks, ka reikies basuom kuojuom, grižtė atgal.
Beprasmis rīžtingoms
taisītė(novelė)
Rodėnie. Aplinkou – lig pat opalė žemīn nolinkosi apīplėkė kalva, apatiuo pasėpoikėnusi stuorās alksnēs, vėino kėto berželio ė daugēbė karklīnu. Vėsa tou sožielėma sava reto marško īr oždėngosi reta mėglelė, pro koriou aiškio geltuonomo prasėskverb sospiejė atmėrtė vasaras žalomo trīškė lapā.
Dvelktelie mėnks rītmetė viejielis, bet nieks nesojod ė mėglelė, tarsi isėkėbosi i mediu šakas, tebstuov kāp stuoviejosi. Ėš kažkor atējės traktuoriaus variklė karkčiuojėms biški tarsi sojaukė tou rodėnėnė ramībė, bet pri tuo pripratosi ausės, grētā vėn anuo nebgėrd ė rītmetis tebier kāp bovės.
Pasėlėnkusi muotrėška biški atsėtėisė, viel idūrė akis i joudā spėngonti velienžemi, bet ont tou joudo ė platio kėlėmelio nebradosi ni mėnkiausė šapelė, viel atsėtėisė ė vėskou apžvelgė ėš naujė. Baltava dėdėlė koltūrėnė kėitė žėidā, tuoliau – nedėdlis jouda akmėnėis koklos pamėnklielis so ėškaltuom raideliem ė skaičēs.
Jau ējė ketvėrtė metā, vo ana nikāp negaliejė ožmėrštė sava sūnelė: ta atsėmėn kāp vežiuo anou po kėima, kāp takelio pasok i paežerė, kor ondėni jauk nedėdlės bangelės, ta rītmetie žadėn keltėis ė ėšlēd i muokīkla, ta lig vielomuos lauk anuo ėš kor nuors parētont ė negal nogolietė luovuo, kol ons, atėdarės doris, neiēt i truoba, nepavalga večerės ė neatgol. Bova ė dvė dokteris, bet diel anū ne tēp – anuos muotinā nebova tėik gėlėi ikrėtosės i šėrdi, bova jou pavėršiou, kažkāp lėngviao, ne tēp skaudē. Mosintās diel tuo, ka anuos gėmė be juokiū vingiu – tēp kāp ė gimst vėsė vākā, vo sūnos gėmė kėtēp – jau ėšbandės mėrtėis dalgi prīš gėmėma ė atsėlaikės, nepasėdavės nikuokėms vaistams, nikuokėms muotinas nuorams anuo negimdītė ė ožbaigtė so anou geruokā onkstiau prīš gėmėma. Matītėis ož tou moni Dėivalis dabā ė baud, ka pro ašaras jau ketvėrtė metā aš nebmatau nē kelė, nē kėtū sava artėmūju.
Pakėla saulė, pūsteliejė stėpriau, padvelkė rodėnėnė šėlomo ė mėgla dinga. Sošvėta pageltuonavė lapā dā aiškiau ė ruodies, ka anėi vėinė ė bemata dėinuos švītiejėma, vo drumzlėna mėška žaloma, kāp ė bova, lėka bejausmė, vėinuoda ė apmėrosi.
Tou vakara muotina sūnaus ētė i kaima šuokius ni ož kuokius piningus nebūto lēdusi, nuors ė nebova tuolėi – tik kuokėi do kėluometrā. Tievs bova minkštiesnis ė ėšlēda. Sosėtaisė trīs mergelkas ė puora kavalierātiu ė vėsė kaulėjė, prašė, pasėžadiejė onkatiau grīžtė. No ė tievs, natsėlaikės, ėšējė. Vīrokā bova kou tik apsėplunksnāvė, ėš panuosė skota kou tik pradiejosės dīgtė švelnės minkštas vėlnelės. Ējėmams ė vākštiuojėmams pats geriausis omžiaus tarps – vėskas tebier naus ė jausmā skaidrė jaunīstė konkoliou kāp atvėrės katėlātie ondou. Beētont mergatiems ont aukštakolnēs batelēs pasėruodė, ka kels īr par daug tuolėms ė anuos noējosės ne kou begalies šuoktė. Vīrā, kāp ė prider, jiemė stabdītė pro šali aspalto lekontės mašinas, bet vairoutuojē prietemuo pamatė žalius jaunuolius ė panelės ni ėš tuola negalvuojė, kā rēktom sostuotė. Toukart Jozė, ivertėnės padieti, pasakė: – Tēp stabdīdamė jūs ni par metus nesostabdīsėt ni vėinuos maėinas.– Ė pamatės pėrma atlekontė mašina, pradiejė muojoutė abejuom ronkuom ė ėššuoka bemaž i kelė vėdori. Vėina mergātė dā spiejė soklėktė:
– Bepruotis!.. – Bet anuos žuodius ožguožė stabdiu cīpėms ė doslos bompteliejįms i variklč kapuota. Tuoks bova vāka paskotėnis žingsnis ė paskotėnis tīra laukū uora gorkšnis.
Ons jau nebjodiedams, sosėrėitės goliejė ož puoras žingsniu no sosėskersavosės mašinas.
Tievs, ėšgėrdės, kas atsėtėka vėso balso pradiejė staugtė ė tik sobigė kaimīnā šēp tēp apromdė, vo muotina jau ketvėrtė metā, par ašaras nebmata kelė ė kuožna dėina ė līnont ė sningont važiou ont sūnaus kapa norinktė šapieliu, idėigtė kvietkas ė valondelė pqbūtė so sava vāko.
Skaitītuos
taisītė(nuovelč)
Tās metās aš ėšbovau pas gaspaduorio lig vielīva rodėns, vo parējos jau moni pradiejė lēstė i muokīkla. Ejau tris žėimas. Bet vės tėik anuos kāp reikint pabėngtė negaliejau, toriejau ētė kiauliu ganītė. Muokslā liuob troktė lig gegožės pradiuos. Vo gegožie jau būtomem laikė egzamėnus ėš ketoriū skīriu. Aš, vadėnas, par tris metus būtiuo išejės ketoris skīrius. Egzemėnus reikiejė laikītė ne tuo kaima muokīkluo, vo valsčiaus, kori toriejė dėdesnės taisės ė galiejė ėšdoutė baigėma pažīmiejėma. Mūsa muokīkla bova Papėlės kaimė. Vadėnas, tou rīta mama atejė pas gaspaduorio ė paprašė. Ons moni tā dėinā palēda no darba. Ė, vīrieli, moni mama novedė i valsčiaus muokīkla, jau ont tū egzemėnū. Ė tatā, vākāli, vėina dėina gaspaduorios palēda, ontroujė irgi palēda, ė aš tus egzamėnus ėšlaikiau kuo poikiausē. Gavau vėina pėnketa ė vėina ketverta. Muokslā mon ejė gerā, diel tuo mon nieks nieka negaliejė sakītė. Vo ka reikiejė ėšlēstė ont paskotėniuojė egzemėna, jiemė sau gaspaduorios ė nebėšlēda. Nebėšlēda, ė vėsks. Saka: "Ožteks če jums valkiuotėis, esat jau muokītė, nier kam mona kiauliu ganītė. Niekor neblēsio. Eso pasomdės, ė lai darboujės. Vėsuokiū muokslu, matā, sosėgalvuos ė cieluoms nedieliuoms anus no darba atlēsk. Vo kas mona kiaulės ganīs, ka pėimou ēs i muokslus?.. Pristuojont ož pėimėni tēp nebova sorokouta ė lai gana gīvolius.“ Ė pabėngdams kalba pridiejė: „Karviems ė kiauliems vėinė niekā, a pėimou muokīts, a nē."
Matā, gaspaduorios ožsėspīrė ė nebėšlēda. Vākāli, ė vėsks. Mon tēp negerā, tēp skaudē palėka, vo mama, palaukusi ė pamėslėjosi, saka: "No, kou bepadarīsi, ka gaspaduorios tēp saka. Kas teisībė, tas teisībė, solīgstont alga tuokios rokundas nebova."
Ė aš ėlgā veiziejaus i par žalius laukus noētontė muotina. Veiziejaus ė veiziejaus, kol ana, ožējosi ont ontra kalnelė, pavėrta i jodunti vuogolieli, paskou i nedėdli taška, vo paskou ė vėsā išnīka ėš mona akiū... No dėdėlė ė itėmpta veiziejėma mon abėdvė akīs pritvėna ašaru, vėsks keistā mėrgoliava, ė aiškiuo dėinuos švėisuo bova līguo kuokėi stebūklā – mon akies biegiuojė ė šuokėniejė joudė parmatuomė rotolelē, tuokės līguo parmatuomas pūslelės, koriuos paskou pavėrta i nesoprontamas ė nematītas raidės, koriuos ėšbėra i ganīklas žuolė ė ėšnīka... Kā atsėpeikiejau, reikiejė grētā liektė karviems ož akiū, ka nesoēto i daržus. Tēp aš ė palėkau neėšlaikės egzamėnū ė ont puopieriaus nebaigės tū ketoriū skīriu. Tėik kuo ė temuoko lig pat šiuos dėinuos. Tik sodietė kuoki skaičio, paskou parlaužtė anou i kelės dalis, no ė dar šėik tėik skaitītė.
Vo tuo pradėnie Papėlės kaima muokīkluo ėš vėsa tebova trīs kombarē ė trīs klasės. No, kāp anėi tās laikās vadėnuos – skīrē. Muokītuojė bova tuoki rėktinga muotrėška ė ana vėina pati muokė vėsus tris skīrius. Je, je, vėina – ne kāp ka dabā – ka kuožna klasė tor sava muokītuoji. Vėina vėsus skīrius liuob muokītė ė vėsėms, kou reikiejė, liuob oždoutė ė patėkrintė, a gerā padarē?. Vėinėms – oždous skaitītė, ontrėms – skaitlioutė, vo tretėms – rašītė. Ė darbousemuos, vīrieli, vėsė nošėlė. A tik ne daugiau, kāp dabā, nuorintās ė kuožna klasė tor sava muokītuoji. Aš i muokīkla pradiesio ētė, skaituos, no Vėsū Švėntū, no lapkristė pėrmuos. Lig tuo laika, vīrieli, būsem pas ūkininka, nieks diel kuokiuos muokīklas onkstiau tavės no darba nepalēs. Tuokėms pėimėnelems, kāp aš, muokslos liuob troktė no lapkrėstė pėrmuos lig gegužės mienesė. Ė kā mona, skaituos, tėi bėngamėijē egzemėnā bova gegužės mienesie, aš anū diel tuo ė nebgaliejau bėngtė – jau reikiejė ganītė kiaulės. Kou jau kou, kou jau ne, bet muokīkluo aš ėšmuokau dėdliū dalīku – pažėnau raidės ė pramuokau skaitītė. Kartās pagalvuojo, kažėn ā gerā, ā prastā, ka ėšmuokau? Tas dalīks mon dėdlē patėka ė par vėsa mona gīvenėma bova a tik ne pats svarbiausis, bet ne pats geriausis dalīks.
Kāp jau, ėšmuokės skaitītė, pajimsio kninga, jau ė neliuobo bepadietė. Nuognā patėka būtė so kningo. Par sava omžio eso parskaitės daug ruomanu. Vīrieli, dėdėlē daug. Jē kas vėsus sorinktom ė sodietom, kažėn a i tou mūsa truoba tėlpto? Mūsa suoduos ė mistalė bėbliuotekuos, mon ruoduos, nebier tuokė ruomana, koriuo aš nebūtiuo parskaitės. Dabā jau, vīrieli, ka pasenau, tėik nebskaitau, nebier tuokė patraukėma – tā šėn, tā tėn – vėn kamė nuors skaud, ta galva viel kou nuorintās kėto īr ožjimta. Bēsi neb jauns ė neb jauns. Bet ė dabā, kā jau pasėtaika gera kninga, žėnuomās, jau nepabėngės ėš ronkū nebėpalēdo. Ka skaitau, mon nebtor reikšmies nē dėina, nē naktės, nē rīts, nē vakars. Vargšė mona muotrėška diel tuo īr nemažā prisėkėntiejusi – daug kou, ka jau skaitīsio, liuob dėrbtė vėina pati. Anuos akimis bjauresnė vīra ož moni pasaulie negal bebūtė. Bet vės tėik ont sava patiuos negalio ontlēstė ni mėnkiausė žuodelė. Par vėsa omžio nēso gėrdiejės, ka ana diel monės būtom kam pasėskunsusi, a moni papeikusi. Tik nesopratau diel kuo – ā nenuoriejė žmuonims pasakuotė, ka tas anuos vīrs tier tuoks mažvaikis, so koriou negali sotartė ni diel svarbiū dalīku, a biški gerbdama moni, tīliejė, ė tėik. Vo, kuoks tatā aš bovau. Ka pamėslėjo, negers bovau, ka tėik nuoriejau skaitītė.
Tas skaitims, bruolieli, mon bova kāp kuoks ožkeikėms, no statē, kāp narkuotikā tam žmuogou, korės īr pri anū nuognā pripratės ė nikāp nebgal beatsėkratītė. Tik tėik, ka nerkuomans ont tuo lēd piningus, vo aš vėskou liuobo gautė veltou ė smarkē negadėnau sava svēkatas.
Ka bovau jauniesnis, skaitītė mon bova dėdlis maluonoms. Patėka kningas. Tēp liuob trauktė moni ka kūdies ė šėrdės No, kāp tam ka saka, bova vėsa mona omžiaus lėga.
Kā jau pasėtaikīs gera kninga ė mon patėks, tā par nakti liuobo parskaitītė po do šimto poslapiu ė monės nejims nikuoks mėigs, tebūs tik vėns džiaugsmos, ka prīš akis īr ėlga naktės ė aš, ožsėdegės žībalėnė lėmpa, galiesio pakliūtė i kėtus pašalius, i kėtū žmuoniū gīvenėmus. Ė kėta dėina po tuo mon irgi nikuoks mėigs nejims, nereikiejė nieka, aš liuobo gīventė so tou gero kningo, būtė so anuos žmuonimis. Mon neliuob būtė nikuokiuos bieduos – tik lēskėt par nakti mon skaitītė. Kāp tam ka saka, tuos kningas monės liuob ne tik ka nenovargins, bet dā ė sīluos pridies. Jē, jē, so monėm tēp tatā bova.
Dėdlē nuoriejau vėskou žėnuotė - vėn rūpiejė, vo kāp tėn tuoliau bebūs, kas ėš tuo vėskuo beėšsėsoks... Bet ė kninga kningā nelīgi – vėina, kāp kuoki skaniausi saldaini solpiesi, vo kėta – jau neb tēp, jau ni ėš tuola tēp nebtrauks. Bet daug i ronkas pakliova ė tuokiū, ka pajimsi, vīrieli, ė skaitīsi kol atsėdursi i paskotėnė eilelė...
Mažiausē tepatėka tuos ruskėnės Stalina ė vieliesniu laikū. Jau pajimsio kninga, ė žėnuosio kuo ana verta – a vėsks versės pagal vėina, žėnuoma ė nebīduomi, senē noskosta ė nodailinta dornīstė, koriuos pabaiguo (irgi jau žėnuomuo) vėsomet būs ruskėnė pergalė, a to ēsi nežėnuomās kelēs ė atrasi naujū, nikamė nepatėrtū dalīku.
Ė tėi, ka ė talėntingė rašītuojē, nesopronto, a tėik nodorniejė, a velniou sava talėnta ė dūšė pardavė? Netėko, ka būto nesopratė, ta laikau anus parsėdavielēs ė nieka nevertās palaižūnās. Ka ė tas Baltošė Jozė – pradiuo ruomana – tėkros žmuogos – pabaiguo – nodorniejės ė nopeipės – jau augėn kolkuozou veršius, nebier anuo vėdaus, tik žmuogaus ėškomša, kāp žemaitē saka „čiūčela“. Kėik tuokiū čiūčelu mums pridėrba ne tik pruozėninkā, bet ė poētā? Baiso ė pagalvuotė kėik vėn Lietovuo īr tuokiū soluošintu rašītuoju. Vo jog jē ne Stalins ė anuo laikā – kėik anėi būtom parašė gerū, rėktingu korėniū.
Aš tonkē ėdabā, senatvie, pamėslėjo aple savi ė aple vėskou kėtkou. Jē aš, ėš kaima vėdorė poikiausē sopratau ė parkondau vėsa tou kolkuozėni gīvenėma, negalio tėkietė, ka anuo neparprata rašītuojē. Soprata ė vės tėik rašė. A begal kamė pasaulie būtė dėdliesnis nosėkaltėms?
Sokčē ė duorėijē
taisītė(nuovelė)
Mūsa tievā vėsa laika gīvena tuo patiuo vėituo. Tam ūkelie prabiega vėsa mona vaikīstė. Vo kā solaukiau ketoriuolėkas metu, ėšējau slūžītė. Mona bruolē pristuojė vuos solaukė septīniū metu, Vo aš, kāp mažiausis, beėšejau solaukės ketoriuolėkas.
Kā ėšejau, vīrieli, mon teējė dėdlē prastā. No, al so vėsam nesekies. Pristatė moni ganītė kiauliu. Pasėsomdė, vadėnas, dėdlis ūkininks – žemės toriejė septīnėsdešim aktaru. Pašėlės kaimė. Ak, to Dievė brongos, kāp mon nesekies. Tēp jau līguo nikuokiuos bieduos ė nebova, nikuokiuos. Bet žmuonis ne be rēkala raša, kad tarnīstė tās laikā pėimėniou pas buožės bova sunki. A to šēp, a to tēp jimk, vīrieli, bova sunki, ė tėik. Negal sakītė, ka tau valgītė trūka, ā nedavė, a kuo tėn – davė kėik sovalgē. Neatsėmėno, ka diel valgė būto bovė kuokiū prėklastiu. Nuors jau eso sens – bėngo aštonta dešimti, galio kuo nuors ė nebatmintė, Bet, ka nevalgės būtum bovės, neatsėmėno. Valgītė davė gerā, bet gaspadėnė pasėtaikė žiauri muotrėška. Vo tam pėimėneliou, vīrieli, tas kiaulės ganītė nelėngvā bova. No, vo mon, gal sakītė, pats bjauriausis tarnīstės laiks bova pėimėnavėma. Ė pats baisiausis darbs, kuoks tik begaliejė būtė pasaulie.
Tas kiaulės reikiejė ganītė dėrvėinuo ož aptvarou. Vo ož tvartou, vadėnas, tojau pat bova atuolėnē duoobėlā. Bova gers, skanos ė minkšts žuoliū atuols. Prīš žīdiejėma, vadėnas, ėšalkosem gīvoliou pats skanoms. Vo šalėp tuo lauka bova jau ne pėrmū metu duobėlėina, jau gīnolēs noraišiuota, arkliū nojiesta. Vakāli, kāp so brėtvo nogrondīta, lėkosės tik sorumbiejosės karviu šūdīmės. Ė ta žuolie, kāp nežuolie – jau sostabariejusi, šiauds sodžiūvės saulie pabalėsi. Ė tūs nuraišiuotūs duobėlūs, vīrieli, tatā ė reikiejė ganītė tas kiaulės. Vėinuo krūvuo so kiauliems ganiau ė avīs. Tū kiauliu liuob būs kuoks dvėdešim, vo aviū aple ketorėsdešim. Par dėina dar tēp ė nieka, sovaldīsi tus gīvolius, vo jau prīš vakara, vīrieli, tuos avīs jiesdamas ēs tuolīn ė vėn soks ė soks artiau duobėlū atuola. Vo kiaulės jau no pavečerkas, no posės pavakarės, al kāp kas anas būto sožaviejės, tik taikīsės poltė nomėi pri sava geldas. No, to Jezosmarėjė, ka būs bieduos. Rēk sovaldītė ė smarkē so vuotego nečaižītė nē tā avėi, kori pol i duobėlū atuola vėinam lauka galė, nē tā kiaulē, kori pol i kūtalė ontramė lauka galė. Vīrieli, ka lieksi kėik tik kuojės beėšneš, vo kelinta jau prakaita brauki no kaktā, vėns Pondėivs bežėna. Musintās, tėi gaspaduorē tēp tīčiuoms liuob padarītė, ka, vadėnas, pėimou nesiedieto atsėsiedės ė ka vėsa laika torieto veizietė ė liektė paskou gīvoli. Vo tėi gīvolē irgi kāp velnė apsiestė. Jē mata, ka to stuovi šalėp, anėi jied dailē, niekor nepoldėnie, bet jē tik tavės nebmata – al tou patė sekundė – jau maun ėš tuos senuos duobėlėinas kor vel's isakė. Ė kā vakarė parēsio i truoba, nieka kėta nebnuoriesio, tik siestėis ė nejodont siedietė, siedietė. Nebnuoriesi ni valgītė, ni nieka kėta. Vo jē vakarė dā ė kuoks darbs būs, ta melsīs Pondėivou, ka nerēkto dėrbtė atsėstuojos. Tēp tatā liuobi nosėvarītė so tou ganīmo. Ė dabā, jē kas mon saka, ka gīvolīs pruota netor, aš nikomet nevierėjo. Kuožnos gīvolīs tor pruota – ė dar kuoki!.. Vo jog dar negaliejē tū gīvoliū sodrausmintė. Vuotega, žėnuomās, i ronkas liuob idous, bet ne gīvoliu mošėmou, vo tik pabaidīmou. Jē gaspadėnė ont kiaulės nogaro būto pamatiusi kuokė rumbelė, tā tavi pati, so tou patio vuotego tou pati vakara būto išgėnusi i pėpėru žemė. No, ė tas ganīms mon bova tuoks bjauros, ka bjauresnė darba aš par vėsa sava omžio nebeso dėrbės.
No, ė mon pėrmouji meta beganont biesā žėna diel kuo apraiša gaspaduoriu dėdliuojė veislėnė kiaulė. Tėkra veislėnė, gera kiaulė. Vo aš anā, tėkrā – galio ė šėndėin parsėžegnuotė – nieka nebovau padarės. Tėkrā, ka nieka. Aš tou jau, vīrieli, sava sāžėnie torio ė nešiuojous no pat tū laikū. Ana apraiša, ė kou aš, vāks, galiejau padarītė? Vo ta kiaulė, jē nuori kriuok krovėnuom ašaruom, ēt sau vėino kuojė šlūbčiuodama, ė vėsks. Vo anėi vėsė šauk ont monės: "To, velnė siekla, padaužē veislėnē kiaulē kuojė, ė mes tavi ož tou ėšginsem nomėi, ė ni sodėlosės dėtkas už tava darba nemuokiesem." No, ė, vadėnas, pabovau dar kelės dėinas – no dar kuokė nedielė – ė moni atlēda. Ēk ėš kor atejės. Aš pas anus išbovau, vadėnas, do mienesio. Ganīma laikė paganiau anū kiaulės, vo i rodėni, kā jau kiauliu ganītė nebreikiejė, anėi jau moni ė ėšgėnė. Toukart kiauliems jau bova atsėradė kėtuokė maista, jau bova prakūlė grūdū, jau pėimou bova nebrēkalings. To jau, vadėnas, esi kiaulē kuojė pamošės ė tau ni alguos, ni nieka – ni cėnta. Puora mienesiu ėšbovau, ė išgėnė. Kā dabā aš mėslėjo, išēt vėsā aiškē – a tou kiaulė anėi patīs nebūs apraišėnė. Jog tuokio laikėno pėimėnelio, nenuorint anam nieka ožmuokietė, tēp padėrbos, bova lėngviausē atsėkratītė. Ė atsėkratė. Tėi ūkininkā bova dėdliausė skaugē. Anėi par metus liuob praleis po do, tris pėimėnis, ė retā katram teožmuokies alga. Ė prīš moni kor bova ganės irgi ėšgėnė be alguos. Vo prikėba pri pėimėnelė, kāp ė pri monės – apraiša veislėnė kiaulė.
Kā jau moni ėšvarė, parejau nusėmėnės nomėi. Tievā pagoudė, bet pri tou gaspaduoriaus nekielė ni kuojės. "Terīžtėis,– sakė,– lai palėikt anėms ont sāžėnės." Vo kuoki ta anū sāžėnė jau tėn bebova ė kou, ė kėik aš ont anuos begaliejau pridietė – tuoks mėnks vabals – vėns Dievs bežėna. Vo mona bruolis Tuomstou laoko tarnava Gintalėškie jau ož vaiki, vadėnas, pas Jezboti. Tā ons tās metās ė pririedė mon ontra vėita. Kāp tik anėms tėn trūka pėimėnėiss. Nebibova kas beganous karvės. Skaituos, bruolis pririedė pri tuo patėis žmuogaus, kor ė ons tarnava. Tėn mon jau bova geriau ė gīventė, ė ganītė. Ka tas naujiesis žmuogos ė bova gaspaduorios, nuo tuo betarint, ė rimts gaspaduorios, bet ons bova kāp ė žmuonėškiesnis, muokiejė soprastė kėta žmuogo. Ons nebova šeimīnā jau tuoks žiauros. No, ė tėn, mon beganont, pasėtaikė, jau, veizont mona akimis, baisiausi tragedėjė. Aš tėn ganiau karto avis ė karvės. Vo tas rodou, atmėno, bova pasiotosē šlaps. I ganīkla karvės ė avis reikiejė varītė siauro tako tarp dvijū aptvarū. Sau vėina vakara pargenont gīvolius, taukšt, vadėnas, karvė ė nomėn jiereliou kuojė. "No,- mėslėjo,- Jezusmarėjė, jau ė šėi metā mon jau īr užbėngtė". Ė bemaž kriuokdams minties šauko:"Ka anou kamė gėltėnė atimto tou vėsa mona ganīma". Ė, vīrieli, bėrst mon ašaras ė laš ont žemės jau kāp reikint, ė aš nieka nebgalio so savėm bepadarītė. Kā gīvolius pargėniau ėš ganīklā, matā, tojau tou gaspaduorio sosėtėkau. Ons jau pri nomū bova, skaituos. Vo aš jau tou jierieli kliebie nešėns parēto, ons sovėsam nebipaēt ė dā gailē bliaun. Eso baisiausē parsėgondės. Priejės sakau: "Darīkėt kou nuorėt, vo pargenont gīvolius, karvė numīnė jiereliou kuojė." Vo gaspaduorios pasėveiziejė i moni, ė i tou jierieli ė saka: "Nieka nebijuok, darboujėntėis vėskuo pasėtaika. Ėšvėrsem, ė šeimīnā būs gerė pėitā" Tojau pat pajiemė peili ė tou jierieli papjuovė. Tēp ta istuorėjė ė pasėbėngė. Saka: "Če nikuokiū nuostuoliu nier, šeimīnā būs šviežiuos meselės." Pasėruoda, ka tas gaspaduorios bova kāp ė vėsė žmuonis, poikē soprata, ka če pėimou pri tuokiū dalīku nekalts. Vo tėn, kor pėrmiau bovau, anėi šauk, ka to esi kalts, ė vėsks. Jog ė če galiejė šauktė, ka aš eso kalts ė galiejė dar lėngviau apkaltintė. Tas mona oždarbis tou rodėni tebova mėnks. Toukart liuob muokietė ne už mienesi, vo už vėsa laika. Pėimini liuob somdītė ont vėina sezuona. Pėrma meta tū piningū tegavau dėdėlē mažā. Čēstus joukus. No, mosintās, kuokės dvė dešimtis litu. Davė dar ė pavėrži. Tēp bova prijimta, ka pėimėniou, baigos metus, ė ėšlēdont nomėi, skaituos, reikiejė dar pridietė dounas kepala, kėluograma lašėniū ė avėna rėita. No vo, ė vėsa komedėjė.
Tuomielis ė mama
taisītė(nuovelė)
Mūsa gimtasis kaims īr no miesta tėn, i rītus, i rītus, tėn, i Žėdėku posė. Šeimuo vākū bova devīnė, vo pauguom tik pėnkė: ketorė vaikē ė vėina mergātė. Ėš vėsū beso gīvs vėns pats. Pėrmiausē žova vėsū jaunasis. Ketorėsdešim ketvėrtās anou sojiemė, skaituos, vuokītē. No, ne patīs jau vuokītē, bet vuokītiū laikās. Ons ketorėsdešimtās jau bova vadėnams aktīvists, padiejė rusams, tā rusu valdē. Veiktė jiemies toukart, kā užejė rusā. Ė če, vėitėnē aktīvistā pradiejė, skaituos, organizoutė darbininku ė valstietiu tarības. Anou toukart ė paskīrė apīlinkės tarības pirmininka pavadoutuojo.
Ons tās metās bova vīrs patiuo jaunīstie. Toriejė graži balsa. Mes, dā posvaikē būdamė, kartās a ėš kuokiū šuokiu grīždamė, dar tās vadėnamās Smetuonas laikās, vāikali, kā užtrauksem kuokė lietovėška daina, ka, brač, vėsa suoda skombies. No, kuo ė nuorietė, jog bovuom ketorė vīrā, vėsė dā neženuotė, ė, kāp tas ka saka, toriejuom platės gerklės. Mes patīs, tėi dainininkā, jau ne kou ė tesoprasem kāp če mums ėšēt, bet paskou atsėgėrsem – tėn a panas, a kas sakīs: "No, ka vakar po gegožėnės kažkas tāp poikē dainiava, no, tēp gražē – kāp kāp kuokēs varėnēs varpās skombėna... A tik tėi nebova Rimuoniu vaikē?..." No, tēp kartās sosėstuojė ė šuokiūs par partraukas ožtrauksem. Matītėis, ėš tuo liuob ė soprastė, kas če jau plieša tas gerklės. Je, jaunė bovuom, pėlnė lig so pakaušė vėršo sīluos ė gerā gīventė bova. Bet tēp jau vėsuokiu biedū, kāp ė kėtė somdėnē, beēdamė par ūkininkus, bovuom pargīvenė ožtektėnā. Bet toukart, kā dainiavuom, mes jau bovuom paugė vaikē. Sava darbus žėnuojuom, ė, vākāli, pri mūsa ni laukė, ni kūtalie, ni kamė kėtor, kāp tam ka saka, daug neprikėbsi. Gerė bova metā, ė, kā atsėmėno, isigalvuojo, no, tuo laika īr pasiotosē gailo...
Tas mūsa jaunasis bruolis - Tuomielis nieka prasta, kā dabā mėslėjo, niekam nebova padarės. Bet, žėnā, vėsė toukart ejė ont principa. Ė, jē jau tavi priskīrė rauduonėisėms, jau mažā kas i tava tėkrūsius darbus ė beveiziejė. Jē to bovā rauduons - akšėn, vākali, šėn, ė vėsks. Tēp išejė ė so anou.
Tuomielis bova paprastiausis vaikis, kāp tam ka saka, no šešiū aktaru žemės. Tievs bova nedėdlė ūkelė savėninkielis, ė nieka daugiau. Vėsks atsėtėka dā tebgīvenont Barzdātiu kaimė. Ons, matā, bova tou dešimtininko. Vo rusā tās metās, korėi ūkininkā toriejė daugiau kāp trisdešim aktaru, anus laikė buožiem – iuokēs, korėi skriaudė ė ėšnauduojė biednūsius žmuonis. Anėms jau bova dėdesnės tuos pīliavas – ožauginta derliaus nosavėnėmā ė muokesnē. Ė jē to nelaiko, a ne vėskou valstībē teatėdavē, apīlinkės valdė tojau pat atēs ė, vadėnas, kā to pats nenuori, tau padies iššloutė mėigas ė atsėskaitītė so valstībė. Ejė, vadėnas, ė ons dėdėisėms gaspaduorems šloutė tū mėigu. No, vo ons dā bova, vākāli, pasiotosē griežts – vėsks tor būtė tēp, kāp ons pasakė, vo jē nepaklausīsi, tā ūkie būs sokelts tuoks ermīderis, ka ne vėsėms aple pečio ė vėitas belėks. Tuokė tatā statė karektuoriaus bova Tuomielis. Vākali, ons so tās ūkininkās mažā ė i kalbas tejė – atėdouk, brač, kas priklausa valstībē, ė daugiau nieka nežėnau. Tuokė tatā bova dornėška karektuoriaus. Bova dā ė dešimtininko, ė kāp jau anam apīlinkės pėrmininks lėipė, tēp ons jau ė darė. Ēs po suodas, jims tus grūdus ė muokesnius, rēkalaus, ka vėsė laiko atsėskaitīto. Vo kėik ėlgā pėrmouji karta tas rusos Lietovuo bova? Grētā vėn atejė parversmos, ožējė vuokītē ė Tuomieli, skaituos, likvidava, kāp dėdli rusu patrijuota. Bet ons jau tēp ož karta tėms vuokītēms nepasėdavė. Ne, ne. Ons išsėslapstė par vėsus vuokītiū laikus ė būtom laimingā solaukės sogrīžtont rusu, bet, matītėis, pats lėkėms anam bova dėdlē nepalonkos. No, tēp ėšējė, ka ons noejė ė vuokītems pasėdavė pats... Tou laiko anuo jau nieks ni nebėiškuojė, bova ožmėršė. Ons pasėdavė, skaituos, vuokītiū pakraipuos partizanams. Kā veizous dabā, negalio sovuoktė, ka paugės vīrs galiejė tēp apsėrėktė. Kāp saka, ni kėinuo nevaruoms, pats ilinda i doubė. Jau kelės nedielės bebova lėkosės lig ontruojė rusu atejėma, bereikiejė lūkterietė kelės geras nedielės, ė vėsks, ė viel puono būtom bovės... Vo, a regi, kāp tatā īr gīvenėmė? Vielesniuojė dėina vėsomet muoka vakarīkštioujė. Vo ka gīveni, nieka nematīdams, gali če pat ont līgiausio kelio sokloptė ė nebatsėkeltė.
Kā vuokītē ožējė, ė moni bova sojiemė. Vadėnas, siediejau miestalė dabuoklie. Tėn, kor īr pri pat muokīklas. Bet aš išsėteisėnau, aš nebovau juokiuos tuos anū organizacėjuos, niekam nepriklausiau ė moni, matā, kuokė nedielė palaikė, vo paskou jiemė ė palēda. Vo aš bovau dėrbės kaima kooperatīva krautovie pardaviejo. No, kāp če pasakios, rusou ožējos, dėrbau krautuvie. Vės tėik, a regi, ka aš jau bovau tarnautuojo, anėi moni ė sogrēbė. Tuoki tatā ta mona bieda ė tebova. Kā vuokītē ožejė, tojau pat tou mona krautovė areštava, vo moni sojiemė ė ikėša i miestalė dabuoklė. Ė, kāp tam ka saka, jau mon īr vėsks. Monės jau nieks nieka ė nebtēraujės. Siediek sau, ė vėsks. Jē nuori melskės, jē nuori keikės, jē nuori joukės, vo jē kas - ė ašaruokės. Anėms tas pats... Siedietė kāp siedietė, bet tavi par dėina po kelis kartus dar apšvatuo so nagaiko ė vėn saka: "To esi rauduonasis, jog to dėrbā anū īstaiguo. Dėrbā anū krautovie, pardavuojē anū prekės..." Vo aš sakau: "Pardavuotė prekės nier nikuokiuos politikas. Pardavuojė anėi, pardavuosėt ė jūs. Ė če, bruolieli, nier ni rauduonu, ni žaliū. Rēk žmuonėms gīventė, aš ė pardavuojau. Aš jums nēso nosėkaltės." Anėi saka: "Bet, ka tau rauduonėjē leida būtė krautovie, prijiemė pardaviejo, tad to esi anū draugs..." Tās sava ėšvediuojėmās anėi moni, vākali, rėit pri joudžemės. Tēp tatā ė rokavuomuos tuo dabuoklie so sava tardītuojo.
Nomėi palėkusi pati, vadėnas, nesiediejė ronku sosėdiejusi – biega pri tū dėdliūju gaspaduoriu, pri tū ūkėninku, ka anėi moni ožstuotom, ka pasakītom, ka aš nepriklausiau nikuokiuoms partėjuoms, ė tiktā pardavuojau atvežtas prekės. Netuolėi mūsa gīvena tuoks stombos ūkininks Valončios. Mona pati nobiega pas anou, pradiejė prašītė, ka ožstuoto ė ožtarto moni, ka pasakīto, ka aš niekam nieka nēso padarės. No, ė ons, matā, paklausė tuos mona patiuos. Ka ons atejė i miestali, ožējė i valsčiaus raštėnė ė tėms šiaulēms pasakė: "Kuo tamstas laikuot oždarė tou davatkas vāka? Ons īr pas moni tarnavės ė nier nikamė prasėkėšės. Palēskėt, lai ons ēt nomėi darboutėis ė kalbietė rožončiaus." No, ė po tuo moni tojau pat palēda. Tėi šiaulē saka: "Bočiouk anam ronkas, kad tavi ėšlaisvėna." No, ė aš jau so dėdliausio maluonomo bočioujo tas ronkas, nuors nogaruo mošėma rumbas skaudiejė dar kelis mienesius. Vākali, ė mon nebėbova nikuokė jouka, nuors ė pavīka lėngvā ėšētė ėš kaliejėma. Matā, tereikiejė tik gera žuodė... Vo dabā pabėngsio aple Tuomieli.
No, ė vėina karta, jau prīš pat ožētont rusams ontrouji karta, pasėtaikė Tuomeliou parētė nomėi. Matītėis par tus metus anam bova baisē īkīriejė slapstītėis, miečiuotė piedas, galvuotė kor bemoētė, kam beapsėstuotė, kou bedarētė. Tas vėsks bova tėik īkīriejės, ka ruodies nebier kuo begīventė
Žėnuomās nebova lėngvā ė muotinā – kam bovės, kam nebovės, veiziek, ons vakarė jau ė īr truobuo. Nē ons kuoki darba kamė galiejė dėrbtė, ne, kāp tam ka saka, i bažnīčė noētė, ne kou. Gīvena kāp zoikia po karklīno – ausis pastatės, akis itėmpės. Ė vėn atruoda, ka jau tatā atejė tavės sojimtė. Vėna pavakarė ons nosėbiedavuojė muotinā, vo ta pagalvuojusi ė saka anam:
– Tuomieli, kėik to dar tēp gīviensi? Jog to nieka baisė tėms žmuonims nēsi padarės. No, soklīdā vėina karta, a jau ož vėina karta anėi tavi gal sojiestė? Jog žmuonis tor biški ė mielašėrdīstės. Noēk pas nuovasas vėršėninka, vėskou papasakuok, sava valė prisėpažink ka esi kalts, ė pasėdouk. Pridiek dā, ka gailīs tēp padarės, ė pamatīsi, ka tavi palēs, kāp ka pelēda tava bruoli. Ė toukart galiesi gīventė kāp vėsė žmuonis. Dar prīš ēdams i nuovada ožsok i bažnīčė, priēk pri komunėjės, pasėmelsk pri Švėnčiausės Marijės, paprašīk atleidėma ė padarīk tēp, kāp ka aš sakau." Tuoms ė patėkiejė, ka tėi šaulē ė īr tuokėi, kāp ka sakė mama – gerė ė mielaširdingė. Bet tēp nebovė. Kuožnos žmuogos tor sava griekus ė pagal tus griekus rēk ė atsakītė ne tik dongou, bet ė žemie. No, ė kāp tik ons prisėstatė i miestali ė pasėdavė, anou tojau pat ė sojiemė, neblēda nē mpmėi beparētė, nē kuo bepasėjimtė. Matā, tas valsčiaus žmuogos bova ėš tū stombiūju ūkininku sūnū, korėms Tuomielis rusu laikās bova šlavės mėigas. No kuo daugiau anėms ė berēk? Kepts balondis atliekė pats ė tėisē i borna. Nieks ni nemėslėjė anuo bepalēstė, tiktā veiziejė, kāp geriau beprispaustė, kāp pritriekštė, ka ė vėdorē dā gīvam par abodo galo ėštrīkšto. Ė joukū če, brač, nikuokiū jau nebėbova. Tojau pat anou pristatė i apskrėti ė tėn kuoki mienesi žodė ė draskė. Pasakuojė, ka dėdlē žiaurē, nežmuonėškā. Vėn klausė, vo kamė to slapstēs, kas īr tava bėndrininkā. Vo ons ni vėina žmuogaus neišdavė, nepabūga nikuokiū konkėnėmu. Aš nebūtiuo vierėjės, ka mūsa Tuomielis būs tuoks stėpros ė tėik iškėnties, ė neatvers bornuos. Kā jau anėi pamatė, ka ėš anuo nieka negalies išspaustė, vo ons pats jau no konkėnėma īr mažā gīvs, novežė tėn, netuolėi Seduos, kor pri pat kelė īr kelė nežėnuomė kapelē, ė sošaudė. Tuoki tatā īr ta istuorėjė.
Ons jau senē gol žemelie ė kaulelē īr sotrīniejė.
Po anuo nožudīma tievā dar gīvena kuoki dešimti metu. Maties, ka ta sūnaus mėrtės vėsa laika muotina jiedė kāp kuoks baisiausis kėrmėns. Ana vėn kaltėna ė kaltėna savi. Kā jau kas ožmins a ė pati atsėmėnusi isėgalvuos, ašaruosės ė ašaruosės. Ka dā nuors nebūto konkėnė. Vo sau žiaurē anou žodė, vo paskou ė sopleškėna. Ė mon liuob rodītėis, kā muotina, kāp ė anuos vāks, kėnt ė kėnt līguo kas so karštuoms repliems būto gnaibės anuos šėrdi, gīslas, nervus, vėsa anou no galvuos lig kuoju.
Muosiedė malūna prūds
taisītė(apībraiža – atsėmėnėmā)
Muosiedė malūna prūds, līgėnont so patio miestalio, bova dėdėlis, ėlgs ė daug daugiau sosėraitės ož patė dėdiausė gatvė. Pats vėdorīs, korės tarsi sosėrėitosi žmuogaus kopra liuob rėmtėis i Kestutė gatvė, sava petēs laikė Salontū gatvė ė tėlta so ondėns noleidėma stuovīluoms. Pėlvs so rėitās bova aprėitės muokīklas kalna, ont koriou pro medius liuob švītietė Endrikienės nomū baltā dažītė lomgā, ėlgs valsčiaus dvėaukštis ė ož anam dvėaukštė Muosiedė pradėnė muokykla. Prūda rėitā, jē anus līgintomem so žmuogaus kuojuom, bova daug ėlgesnė ė daug daugiau sosėraitė ė tėis Naujoku kaimo geruokā prasėžergė. Matā, vėns rėits ejė ont Šaukliū, ont anuo dabar vadėnama draustėnė, koriuo žemės gelmės, kāp dėdėliausis maišos, īr prigrūstas vėsuokė plauka akmėnū, vo ontros rėits īr pražerkts i rītus, i Žebruoku ė Šatiu posė. Vo tarp tū rėitu, gal sakītė ont patė tuo isėvaizdoujama žmuogaus pastorgalio, prīš kara bova žīdu kapā, korėi, ont Bartovo pastatios naujė ožtvanka, palėka bemaž apsėmtė.
Muosiedėškē no vāka metu auga so sava prūdo. Vaikigalē, nieka neveiziedamė, ka ožkaitins vasaras saulė, liuob pri pat tėlta pakraštė nosėmes drabužius, atsėstuos ont tėlta torieklās ė statė galvo maus i prūda gelmė. Pri stuovīlu, ė tuoliau eitontė prūda vago, gėloma liuob būs par do žnuogaus augomus. Neront nereikiejė bėjuotėis, ka galva atsėtrėnks i dumbla a dognė atsėkėšosi akmėni.
Prūds bova rēkalings ė paugosėms: vīrā kor bovė – kor nebovė, jau sied paprūdie ė nelīgėnont kāp pormuons arkli, žegnuo ondėni so meškerkuotio ė ėš tuola vuos iveizamo meškerės siūlo. Tik tuokiū nebova daug – tėn kuoks nosėsiediejės muokītuojielis, a valsčiaus raštėnės sodžiūvielis. Žėnuomās, šviežē kepta a vėrta žovės patėka vėsėms, bet ka so meškerė retā komet to anou sogrēbsi, vo valgītė par dėina muosiedėškems liuob reikietė mažjausē tris kartus. Ta ė meškeriuotė liuob tik tėi, korėi gaus valdėška alga, ė pri prūda ēs tik praviedintė par dėina nosiedietu kelniu. Žvejuotė so meškerė liuob ētė ė tėi, korėi netoriejė nikuokė oždarbė. Anėms prarastė nebova kuo. Vo šēp jau rimtėijē šeimū vīrā liuob oždėrbs pininga ė sekmadėinie, siedė ont dvėratė, varīs i pajūri, i Švėntōjė, vo vakarė grīš apsėkruovė dvėratius mėnkiem ė sėlkiem. Ė tėik, kėik begalies pavežtė. Žovės bova, līgėnont so gīvolė a paukštė mēso, daug pėgesnė, tad, torint pininga, i pajūri važioutė apsėmuokiejė daug geriau, kāp so meškerė kiorksuotė paprūdie. Prūds bova rēkalings ė Muosiedė muotrėškuoms – anuos i ondėni liuob palēs vėsus sava šeimuos žmuoniū nešvaromus, vėsa nosėdėrbosiu vīru prakaita. Žėnuomās ne tēp paprastā, bet pėrma pelėnū šarmė skalbėnius liuob ėšvirintė, vo paskou žmuoniū stomamūs rateliūs veš pri prūda ėšplautė. Ė tas prūda ondou bova tuoks, ka anamė ėšvelietė drabužē be kuokiū kvepalū kvepies laukū uoro ė džiugins šėrdi.
Pagal Kestutė gatvė stuoviejė žmuoniū gīvenamėijē nomā, vo anū oždoraliūs – sandielē ė kūtalės. Prūdou liuob reikietė prarītė nemaža dali ė tū kūtaliu nešvaromu. Anū nebova daug ė dėdiesis prūda ondou vėskou grētā liuob sovirškintė, ėšskėistė ė ėšmestė so če pat besėsokontio malūna rato i Bartovas opė ė noneštė tuolīn, ka šėlta ondėns bakterėjės baigto vėskou ėšvalītė, soskaldītė ė ondou atgauto sava skuoni ė kvapnoma. Prūdė liuob plūdors ė kelės valtis, bet anas toriejė tik patis mondrėijē muosiedėška.
Vėina toriejė ė muokīkla, ė anuos muokīklas vākams nieks negailiejuos – isėsiedā ė važiouk kor nuori ė kėik nuori. Kam rēks – palauks. Jē ne šėndėin, ta rītuo, bet solauks ė galies pasėirstītė.
Muokyklas valtės bova ne vėsā sotėkosi, ė ka nuoriesi plauktė, liuob reikietė ėšsėmtė ondėni. Bova anuo ė tam rēkalou skėrta skardėnė.
Plauks valtelie, žėnuomās, ne vėns, vo kelė. Tonkiausē pramaišo ė mergātės, ė vaikelē. Plaukdams, kol dā tebesi pri prūda krašta, ė negėlėi matuos nuors ė smunkous dumblėns dognos, dā nieka tuokė, galiejē pagondintė bokštesnės mergātės, palingoutė valti, vo ka jau iplauksi i vaguos vėdori ė bematīsės tik jouds gėlos ondou, joukū nieks neliuob bekriestė. Plauktė jau muokiejuom, bet vės tėik, jē kas apversto valti ė būto reikiejė ėš vėdorė nosėkapstītė lig kronta, ne kuožnam tebūto ėšējė. Neplaukosem valtie, paplaukiuojėms – dėdėlie pramuoga, vėsa krūva naujų jausmū ė pargīvenėmu. Diel tuo, ka bus kāp, mergātės liuob prašītė, ka prijimtumi anas pasėvažiuotė po prūda. Prūda omdėns pavėršios liuob būtė pėlns augalū ė vėsuokiu vėsuokiausiu gīviu. Vėsor, kor sekliau, maties lūgniu apvalė lapā ė stombė geltuonė žėidā, korėi ont ėlgiausēs stėibās bova isėtvėrtėnė i prūda dogna dumbla. Ne vėsė augalā liuob ėšlīstė ėš ondėns – žaliava ė patem ondėnie, korės ėš lieta slinkdams anus lonkstė i šuonus. Saulės spindolē, no bangieliu pavėrtė i švėisės joustas liuob dėinū dėinas žais so tās tīvolioujėntēs lapās. Vo no vabalų, vėsuokiausiu mosū, spalvuotu laumžėergiu sparnieliu e kėtų šėltuos saulietas dėinuos gīviu liuob košietė vėsos prūda pavėršios. Anū liuob būs ė ont patė gelmė, bet ne tėik jau daug, tik greitė joudė kāp gozėkā kėitasparnē vabaliokā ė ėlgakuojē ondėns žiuogā, korėi liuob čiuožtė ont ondėnie imerktuoms ė nešlompontiuom kuojuom kāp pėrmuos klasės meistrā. Vėskuo bova ė patem ondėnie, po lūgniu lapās. Če ėš lieta liuob šliaužuotė ilgus ragelius ėškėšosės vesuokiū kevala formu sraigės, grētā ėrstīsės dvėkuojē oustoutė vabalā, vo kartās pro lapos nomaus ė dėdėlė, solig žmuogaus nīkštio stuorė ė gerā isėjiedė baltapėlvē padarā. Bova ondėnie ė vėsuokiu žovieliu mailiaus, dogno ė ont žuoliū stėibās šliaužiuos vėsuokė stuoroma medvežē, dėdėlė muoliuskā. Pasėveiziejės prūdė galiajē pamatītė vėskuo ė pajostė kāp tėi padarā gīven, maitėnas, tarpūsavie kariau, biegas nugalietėijē ė šuokėnie ėš džiaugsma laimiejosėijē. Daugiausē akis liuob patrauktė mielėnsparnē ė mielėnpėlvē laumžėrėgē, koriū liuob būtė aibiu aibės. Žėnuomās anėi nestuoviejė kāp kuokėi viejė nejodėnamė medė lapā, vo lieks, gainiuosės vėns kėta, sosėtėkė šuoks meilės šuoki, ikrės i ondėni ė, ka atšals pastorgalē, ruopšės ont kuokė lapa pasėšildītė, vo jē ožteks paraka, zvimbins i vėršo, i saulė, ka grētiau pradžiūto sparnā, ė ka grētiau atrasto ontra ė ėš naujė galieto pradietė meilės šuoki. Matītėis anėi liuob nojaustė, ka po karštuos dėinuos atēt šaltesnė naktės, ė po vasaras karštiu žvarbos rodou. Tad nieka nelauks, nauduosės atējosė mėnoto. Anėi muokiejė gīventė geriau ož daugeli žmuoniū. Plaukont so valtelė vėskou matīsi, bet nežiuopsuosi, reikiejė ėrtėis, rokoutėis so paneliem, išdaigautė, laidītė samuojus, būtė vėsū matuomam ė gėrdėmam.
Prūds sava švarem ondėnie liuob torietė ne tik dėdėliū žovū, bet ė viežiū. Anėi liuob prūda vaguo po ajerū šaknimis isėtaisīs dėdėlius orvus ė laimingā gīvens. So ronkuom anū neprigausi, īr gėlėi, tad liuob reikietė ėš giliū orvū anus išvėliuotė so masalo. Ka jau pradies žīdietė žėrnē, ė viežienės ėš paoudegė bus palēdosės sava vākus savaronkėškam gīvenėmou, vo prūda ondou nosekės, muosiedėškē pasėdėrbė kesalės (nedėdėlius tinklelius) liuob i anū dogna kāp masala irėš nolopta varlė ė ont ėlgo šniūrelio ė kuoto nolēs tou keselė ont prūda vaguos dogna. Palaukē pėnkės mėnotas ė trauki laukuonās. Kėtōji karta keselė bus tošti, vo kėtōji – ėštrauksi ė pėnkis, ė dešims viežiū vėino ėškielėmo. Vo jog so vėino keselė viežautė nēs ni vėns, nešės ont sava petēs mažiausē deešimti. Ta par vėina vakara, jē viežē ēs, galiejē sogautė do ė tri šimtus. Viežavėmo daugiausē liuob ožsėjims paauglē, korėi rītmetie onkstėi ėšvėrė veš anus i latviu Priekolės a Lėipuojės torgo ė pardavuos. Ož sorinktus piningus parsėveš ne vėina kepala dounas ė kėtū miesta priekiu. Viežavėma miega ne tik paauglē, bet ė soaugosėijē, bet anėi miega ne gaudītė, vo so paauglēs, po dėinuos darbū ė karštiu, pralēstė vėina kėta valonda. Anėi liuob ožsėkortė nedėdėlė ogni, sosies aple anou ė politikous, aptarėnies sava rēkalus. Vo ka nesošalto, pašildīs sava vėdo ė vėino kėto stėklo baltuosės. Bebūnont, ni nepajos, ka jau atejė naktės, sospinda žvaigždės, pakėla pluona mėglelė, ė iš ož mėška pasėruodė dėdžiulis rauduuonā gelsvos mienou. Ožkortāsis laužielis pamažo jau apsėtrauk plienims, ognelė nebšėldīs ė vīrā iškeliaus ont nomū. Keliuoms valonduoms ėlgiau bepasėlėks tik tėkrėijē viežautuojē. Anėi, atsėraitė kelniu rėitus, vėituom pažliogosė pėivo ė vaguos pakraštio brės no vėnuos keselės pri kėtuos, ištrauks ė viel ilēs anas, ė dies i maišieli čežontius viežius. Vo tou tarpo jau aukštā pakėlės mienou ēs paskou anus atsėšvėitės prūda vaguos ramem ondėnie, spindies žvaizdės, pėlkous mienolė apšvėistė paprūdies miediu kontūrā ė retkartēs pliumpteries atgal i ondėni, ka ėššuoks ėš anuo apsėmėiguojosi dėdėlie žovės. Malūna prūds bova nepamainuoms dalīks ė žėimuos laikė. Toukart, atejos vakarou, ont pėrma blėzgontė ė pastuoriejosė prūda leda liuob pasėskleistė vėsė miestalie gīvenosėijē muoksleivē ė kėtė paauglē.
Leds bus parmatuoms kāp stėklos ė galiejē matītė vėsa prūda puoledini gīvenėma – žalius ė parodavosius augalū lapus, spalvinga dogna sosėkluostīma, lėngva ondėns plevenėma. Ni vėina gīvė nebmatīsi, anėi sliepies arba dumblė, arba neparmatuomuo vaguos gelmie. Vo kėtėijē, atejos rodėniou, gal ė ėšmėrė, noskėnda ė pavėrta dumblo. Sosėrinkosėms miestelė patvaiskems ont prūda ledo bova vėsuokiu ožsėjiemėmu. Pėrmiausē, jē toriejē ledžingas, galiejē lakstītė kāp paukštis maž jodindams kuojės ė grētā vėn noliektė i prūdgalius, kor prūda vaga liuob pavėrstė i siaura, negėli, raitīta ė akmėninga, karklās ė alksnēs apžielosi, Aiškūna opalieli so baltās sausledēs ė biegontio neožšalosė puoledė ondėns polsavėmo. Ont ledo galiejē nardītė tarp draugū, korėi netoriejė ladžingū ė bova atejė pašliūkštėnietė so medėnēs klompēs. Kėtāsis ont leda liuob atvažioutė ė so dvėratio, bet ritins atsargē, ka nenosėsokto spronda. Ne vėns liuob atsėtėmps ė ragelės, vo tėi kor so ledžinguoms stums anas aplėposės korkuliem mergātiu.
Vėsos vakara linksmoms liuob prasėdies sotemos, ka sožėbs žvaizdės. Vākā kamė radė atsėtėmps dėdėliuos mašinas padanga, sopjaustīs i nedėdėlius gabalus, oždegs ė pamuovė ont lazdėkės, pasklis ont prūda ledo. Guma traškiedama degs, lēs smėrdonti jouda dūma, vo sosėrinkė, kas ont ledžinguoms, kas ė piests nešiuos tus žėborius, muojous so anās ė džiaugsės ugnėis švėiselė, bėndro šormolio, grīno uoro ė linksmās draugū veidās. Beėšsiskirstīs, ka jau naktės ibrės i pat sava vėdori arba netuol tuo. Ka jau prūds gerā išals ė leds sostuories, vīrā pajiemė pjūklus liuob pjautė leda ė veš i klėbuona ledainė. Ėšpjaus nemaža pluota ė tievā vėn pargīvens, ka vākā noejė pašliūkštėnietė nepataikīto i tas išpjautas pruoperšas ė nenoskėisto. Vo šēp jau vākams, kol leds tebėbūs pluons, liuob pasėtaikīs ilūžtė, bet kėtė, bovė šalėp, liuob atbiegtė ė ėštrauktė, nelēs noskėistė.
Prūda vaga tėis valsčiaus pastato bova gėlesnė kāp trīs metrā, ondou šalts, nes če i anou isėlej daug puožemėniu šaltėniu. Vėinū metu Sekmėniu rīta, prīš pamaldas bažnīčiu, Ėndrikienės do vaikē, atlėkė ūkie rītmetė žīgius ė geruokā išėlė, tėis valsčio sošuoka i prūda nosėplautė prakaita. Ni nepajota, ka vėina, iplaukosi i vaguos vėdori, sotraukė miešlongis ė ons pradieję skėistė. Ontros, dā tebėbovės ont kronto, šuoka anuo gelbietė. Skėistontiesis smarkē apkabėna gelbietuoji ė tas nebgaliejė bepaplauktė ė abodo jaunė vīrā noskėnda. Berada anus Zūbė Augostis – gers ė stėpros nardītuos, tik po dvijū dėinū. Ėndrikienė atradiejou bova paskīrosi ė ožmuokiejė dvėdešims litu. Ėš ondėns ėštrauktė vīrā bova vėns ontra stėprē apkabėnė, reikiejė pavargtė kol anoudo vėina no ontra beatskīrė ė pagoldė i atskėrus grabus.
Dėdėliausis atmintėns īvīkis muosiedėškems liuob būtė prūda ėšleidėms. Tēp liuob atsėtėktė par pati vasarvėdi ė par 4 a 5 metus tik vėina karta. Žėnuomās, malūnėninks so miestelė galvuoms liuob sogalvuotė kuokė nuors „svarbė“ priežasti – taisītė stuovīlas, malūna ondėns sokamouji tekini, a dar kou kėta, ė sotarto laiko pakels vėsas tėlta stuovīlas. Ondou vėso tėlta platomo ė gėlomo pradies vėrstė i akmėningas ožtėltės dobori, grētā vėn išsėskleis ė ožtvėndīs malūna pėiva, pasėlēs i Bartovas raitīta vaga, bet netėlps ė lėisės par kraštus, ė par kuoki kėluometra ožtvindīs platius pėivu pluotus. Malūnininkou ė kėtėms maž rūpiejė kāp ė kor tas ondou bieg. Pats svarbiausis ėšleista prūda rēkals bova žovis. Reikiejė kāp galint daugtiau anuos sogrēbtė, parsėneštė, sosūdītė, ka nesogesto, patėnkintė miestelė puonus ė artėmus draugus. Tam dalīkou, ka žovės i Bartovas opė neėšbiegto so ondėnio, pri tėlta liuob nauduotė tinklėnės ožtvaras, vo ėš nosekosiu prūda doboriū anou liuobgraibītė so krītiem ė kėtuokēs tinklās.
Ka jau pradies švėstė rītmetis, pamatė, kas īr atsėtėkės, i ėšleista prūda pluotus soplūs muosiedėškiu vākā. Anėi netories nikuokė tinkla tik terbelė par pieti, basas kuojės ė dvė ronkas. Ė brės anėi par lėkosi doboriū ondėni, lig bombā klimps i tėršta dumbla, ė pamatė nosekosiuo vėituo besėblaškont dėdesnės žovis pols anū gaudītė ė kėštė i sava terėbas. Ni vėns, tou rīta atejės pabraidytė po prūda dumbla, neliuob grīžtė be žovėis. Tū mažiesniu žovieliu (gaudont so meškerė ė tuokės sogavės būtomi laimings) nieks neliuob jimtė, vėsė gaudīs tik dėdėlės raudės, līnus, šapalus, šamus, viegielės ė kėtas, koriuos karto so žvejēs morkdies po dumblėna doburiū ondėni. Žovis bova slīdės ė ruoduos jau sočiopta, ėšslīs ėš sospaustū delnū ė pabiegs. Anou jau sočiopa kėts vāks, vo po tava kuojuom jau etplaukė kėta ė viel poli i dumbla, čiumpi naujē pasėruodiosė. Vėsė žvejē no kuoju lig galvuos liuob būtė dumblo, beblėzgies tik anū laimingas akis, nes kuožnos terbelie nešies kelės stombesnės žovis.
Atēt jau prīšpėitis, jau ė dėdiesniu žovū neblėka, žvejē kamė kas radė švaresnė ondėns prausas, plaunas kuojės, nosėvėlkė skalau bėndės a marškėnius. I dumblėna doburi plėks līstė negaliejė, nes daugībė dumbla gīviu ipīkė ont sudrumsta gīvenėma īr be gala ipīkė ė kondžiuojės be juokė gailestė. Vo jē i tava skūra ikėbs solig ninkštio dėdoma stuors baltapėlvis vabals, ka ons solēs aštrius dontis, ta ėš doborė šuoksi laukuonās kāp kolka. Bėndė no tuokiū netėkietomu liuob apsauguotė. Jau apsėpluovė vākā būrelēs ēt nomėi, anėi mata, ka šimtās mažū žovieliu gol nosekosiuo pakrontie ė ont dumblėno dogno pėlvus išvertosės, spind saulie sėdabrėnio žvīnelio. Tās laikās niek nė i galva neliuob atētė, ka ėš mažū žovieliu paug dėdėlės, ka ėšlēdont prūda reikietom anas išgelbietė, parkeltė i opi, a kāp nuors sogražintė i prūda, ka ons viel bus ožtvėndīts ondėnio. Po keliū dėinū tuos negīvas žovelės liuob išnīktė – amas liuob sorītė šimtā iš kažkor atliekosiu varnu ė kėtū paukštiu. Kol naujē prileistam prūda ondėnie beatsėgaus bovės gīviu pasaulis, liuob praētė kelė metā.
Bruolis Jorgis
taisītė(nuovelė)
Vo mona bruoleliou Jorgiou ta nosėdavė sunkos gīvenėms. Tarpās ė dėdlē sunkos. Ons ož moni bova pėnkēs metās augiesnis. Onkstiau ož moni ons ė apsėžanėjė. Ni pavardies anuo muotręškas nebatmėno. Ana, kāp ė ons, abodo bova nuognė darbininkā. Anuos tievā toriejė dešimti aktaru žemės. No, ė anoudo, vīrieli, gīvena dėdėlē sunkē. Tuo anū gīvenėma nelaimiu ė vargū galietom ožtektė kuokėms trims – ketorėms kėtū žmuoniū gīvenėmams. Toriejė anoudo daug vākū, ė ėš tuo būrė do sodegė dā nepaugė. Rusou ožejos, ons pats tojau bova pajimts i ruskiu kariomenė. Nomėi belėka muotina ė vākā. Anā prisėējė kažkor ėšētė. Vėinė pasėlėkė sodegė ne tik do vākā, bet ė truoba. Kara metās nebova tėkra žibala. Žmuonis liuob pėltė i lėmpas kuoki tėn gazuoli a bėnzina – kuoki liuob pavīktė so kareivēs ėšmainītė i nomėnė šnapšė. Bepėlont tuoki gazuoli i lėmpa, ons ė spruoga. Ėšlakstė i šuonus ta vėsa lėmpa, vo artiau stuoviejosius vaikelius apėporškė so tou degontio gazuolio. Užsėdegė ė truoba. Tas vėns vaikielis sodegė tėn pat truobuo, vo ontros dar šuoka pro doris, blaškies po žardėin, kāp degous stolps. Nuoriejė ipoltė i prūda, bet nebspiejė, poskelie novėrta ė sodegė. Kā laiduojė, matiau, vėsa vāka morzelė bova jouda, kāp onglės. Ons pri pat lėmpas bova. Tas gazuolis, matītėis, isieda i drabuželius ė, ka ons novėrta, pasakuojė, dar ėlgā degė. Kol kas ėš kor beatbiega, kol kou, bova jau po vėsam. Ėš tuo lėzda dabā begīven tik dvė – pati muotina ė anuos doktie Agnelė. Pas tou Agnelė muotinālė dabā ė karšėnas. No, vo Jorgielis so tou savo patė baisiausē nesogīvena. Vėsā nesotėka anū karektuorē. Anoudo nieka ė nikomet ni par naga joudėmė negaliejė sosėtartė, nerada bėndruos ruodas. Nuors abodo ė bova dėdlė darbėninkā, bet anoudom darbā ejė vėsā be kuokiuos nauduos, Nesotėka ė anū rēkalā, kāp ka šeimuo tor sotėktė. Jau baisiausē nesotėka. Ontruos tuokiuos šeimuos nēso bematės. Ana pati bova be pruota nervuota. Ana beveizont liuob ožsėdegtė ė čėrkštė, kāp ont dėdėlė ognė kpamė lašėnē. Al ni nesoprasi, vo jau ana verd, ka ė potas taškuos. Toukart jau nieks – ni vėns žmuogos, nē anuo žuodis nebgalieje anā beitėktė. Vėsks bova negearā ė negerā. No, jau ne tēp, kāp ka anā, rēk. Kėts bent bėškėlieli jau sostuotom, jau pagalvuotom ė patīlietom, pasėveizietom kas ė kāp ėšēt, vo ana – nē ė nē. Dar tam anuos vīrou, Jorgeliou, tebdėrbont kolkuozė, dā žmuogou vėsā darba nebėngos, jau praded poltė anam i akis. Šuokst ont anuo be parstuojė, no, neleid dėrbtė, al neleid ont vėitā. Aš ė dabā dā, jau ėlgā, ilgā galvuojės, nikāp negalio soprastė kas tėn bova, ė kāp tėn bova. Vėn tik biedas ė biedas, nelaimės ė nelaimės... Kor tik ejė, vėsks ne tēp, vėsks ne tėn, vėsks negerā. Tou sava vīra be parstuojė dies ė dies i šonėis dėinas: to esi ištėžės, to benagis, tau nieka nier tuo praplėkosiuo galvuo, to velnė nešts ė pamests, to pasėtrauk, dorniau, vės tėik nieka nepadėrbsi, ēsio aš pati, ēsio ėiškuotė kėta žmuogaus... Vėn tatā: to šioks, to anuoks. Ė kėta nieka – no pat atsėbodėma, lig kol jau ožmėgs... Mon ruoduos, ka ana ė ožmėgusi neliuob notėltė - dībavuos tou sava vīra ė sapnie. Ana kėtēp, mosintās, ė nebgaliejė. Vėsa laika bova nepatėnkinta, nuo tuo betarint, lig kaulu smagėnū. Būto bovė garā, jē tik žuodēs vėsks būto pasėbėngės. Jorgielis toukart, rasintās, dar ė būto ėškėntiejės lig omžiaus gala. No, vo kou – jog jē jau žmuogos vėina karta apsėžanėjē, tā jau niekor ė nebdingsi. Rēk trauktė tou, kas tau īr paskėrta ė vėsam laikou prikabinta. Seniau jau tēp nebova, ka nesogīvendams galietumi jimtė ė pabiegtė. Tēp nebova. No, ė gīvena tēp kāp šou so katė užrėštė vėinamė maišė. Vo jog Jorgeliou bova palėkta tievėškė – jau, gal sakītė, šiuoks tuoks apsėstuojėms, šiuoks tuoks ūkielis. Kā aš apsėžanėjau, ėšejau vėsā i svetėma vėita. Bet jē mon kas būto žadiejės tuoki kāp Jorgiou gīvenėma ė būto veltou davės tou ūkieli, aš anuo nebūtiuo jiemės ni ož kuokius piningus. Ons jau bova so patio velnio kontros, aš so tuokė patė ni dėinuos nebūtiuo ėšgīvenės. Ė nebūtiuo ni i kou veiziejės, būtiuo ėšejės, ė vėsks. Vėina karta ons mon īr goudėis, nuors ėš anuo žuodi ėšpeštė jau nebova tēp lėngvā, ka esous nekuoks, esous dėdlē sunkos gīvenėms... Par tus ėlgus metus, kāp ė vėsė kėtė, mes kažėn kuo neožgīvenuom, bet mon nuorintās nomėi bova ramībė. Kā aš ėš kolkuozėnė darba parēsio nomėi, galiesio atsėpūstė, ramē pasėrokoutė, vo Jorgeliou parejos ė teprasėdies tėkruojė pekla. Žmuogos ne ėš dėdliuos laimės tejė i darba. Ejė kāp i kuoki laža, vo Jorgeliou ė ėš tėn parejos, reikiejė dar patem vėskou apsėtvarkītė, pasėtaisītė valgītė. Bet ė tėn, ta velnė buoba, anuo nepalėks ramībie. Ipols tatā i koknė, ka pradies alasavuotė, ka pradies šauktė: to šiuoks ė tuoks, to dar, matā, esi neprispruogės, dar, matā, mona medius kūrinsi. Vīrieli, tik sogrebs tou anuo katėla so vėso valgio, žībt po pečiaus abe i aslas vėdori. Vo kartās, ontvertusi dar posviedrė ondėns, išlakins i kūtalė ė sopėls kiauliems... „Vo šėtā tuokėi tava pėitā, vo tuokiū pėitu tau terēk..."–ė trėnkusi dorėms šmaus laukuonās. No, a Jorgielis galiejė so tuokė dornė gīventė? Vo gīvena ė nogīvena mažnē vėsa sava omžio. Tik i senatvė jau bova nosėvarės ont paskotėniūju – nebėbova i žmuogo panašos. Vėsos pajoudavės, vėsos sorokės, vo mesuos ont anuo kūno, musintās, nebūtumi radės ni ni vėina kousnelė Nikāp nebgaliedams beiškėntietė, jau ont pat omžiaus gala, ons parsėdalėjė so tou ragano gīvolius ė gīventė parsėkielė i ontra truobuos gala. Vėina sekmadėini Jorgielis parejė ėš bažnīčės ė tėik prastā pasėjota, ka ni lig luovas nebgaliejė benoētė – nokrėta kėima vėdorie ont žuolīno ė gol elsiedams, vuos begīvs... Vo ta anuo buoba, vīrieli, nimaž neklaus, kas anam īr, a nerēk šauktė daktara, bet tojau pat jem vėlktė žemīn žekieta, maun no kuoju bažnīčėnius batus, temp žemīn kelnės ė vėn baisiausē ipīkosi morm sau po nuosė: "Jau nedouk, Viešpatie, torietė tuoki sotėžosi vīra, dar ons, velnė puosnaga, jims ė padvies so bažnīčėnēs drabužēs... Ė kor aš anus paskou bediesio, kas tau bepėrks tuokius jau novėlktus no nomirielė? Nedouk, Viešpatie, niekam pasaulie tuokė baisė ė dorna vīra..." Ė sau nė kėik netrokos žaliam kėimelie Jorgielis jau vuoluojės po vėinū baltūju. Vo ana patruobie atsėstuojusi džiaugas, ka no benospruogstontė vīra sospiejė novėlktė ė išgelbietė no pražovėma bažnīčinius drabužius ė batus. Vo po kėik laika tas Jorgielis, pasėvuoluojės kvepuntiuo kėma žuolelie, jiemė ė atsėgaiviejė, bet ni pats nebgal besoprastė, kas če so anou īr atsėtėkės, kā ons īr po baltūju ė atruoda, kāp aniuols dongou. "A tik nebūs kas monės apvuogės?- mėslėi ons. Paskou, paskou, kā jau daugiau prašvėisiejė akīs ė ons pamatė, kā ta ragana atsėstuojosi pri truobuos ronkuos laika anuo kelnės ė kėtkou, ons atsėkielė ė koitėnioudams no bejiegėškoma ė lėguos noejė stsėjimtė sava drabužiu. Bet ana ni nemėslėjė Jorgieliou anū beatėdoutė: "Ak, to velnė apsiestasis, vėsā jau pruota pametē... Kas īr prīš mirti darėis so gerās drabužes?.. Nederies, matā, anam, nuspruogā, vuoluotėis po kėima bolvakasės kelnės... No, a to būsi matės tuoki dorni, a to būsi matės?" Ė pakol Jorgielis beatgava tus sava drabužius, toriejė so anou jimtėis cielas tris dėinas... Jorgielis liuob pasakuos, ka vėina dėina parbiega ėš darba ė viel toriejė skobėnā biegtė atgal I brėgada – tėn a šėina anėi vežė, a kuo. Ons ė praša tuos sava patiuos: "Ipėlk mon nuors rūgšta pėina, aš tujau pat torio liektė atgal." Vo ta atsakiusi: "Isėmīžk i tou torielka ė toriesi rūgšta pėina." Jog paskustva ė neipīlusi anam tuo pėina ni laša. Matīdams, ka so anou nieka nesotars, pakrimta jouduos dounelės, ontsėgerė ondėnelė ė išbiegs atgal. Paskou, kā jau atsėskīrė no anuos sava gīvolius, toukart jau anam bova lėngviau. Bet ė toukart niekor no tuokiuos velnė apsiestuos buobas nepabiega. Vīrieli, ons kėima vėdurie liuob bėjuotėis ė praustėis. Vėina sekmadėinė rīta ons jau če taisuos ētė ont somuos, jau pasėsiemė ėš šolėnės ondėns, isėpīlė i bliūdali, jau prausas, jau jims tatā abrūsa nosėšloustītė... Ė ons ni jostė nepajota, vīrieli, ka ana ėš kažkor atsėradusi anam ont galvuos sovertė ciela torielka kou tik ėš koknės pečiaus pasėmtū ė dā neatviesosiu pelėnū. Al so vėsuom onglim, so vėskou... Sau pasiemė ė, matā, kam to če saulie ė kėima vėdurie tēp gerā prausīs, tau švomt ont galvuos ciela posbliūdi, ė vėsks. No, a to būsi matės tuokė maktinga ė velnė apsiesta buoba? Gerā, ka dā nepataikė i akis. Jog ėš anuos galiejē lauktė kuo tik nuori. Ė tēp vėn, ė tēp vėn. Dėina ėš dėinuos, dėina ėš dėinuos... Nedouk, Dėivė, kėik ons tėn so anou īr prisėkintiejės. Jau ta anuo muotrėška, nuo tuo betarint, īr bovusi velnė nešta ė pamesta, vo mūsa Jorgielis ne tiktā atrada anou, bet dā ė pasėjiemė, kāp kuokė brongėnībė... A regi, kuoki tatā nelaiminga bova anuo gīvenėma luoterėjė. Ka dabartėnē tēp apsėžanīto, jog anėi neišgīvento ni dėinuos. Ė aš pasakīsio, ka tēp būto daug geriau. Bet dabartėnē skėras vėsā ne diel tuo, vo daugiau diel vėsuokiū kaprīzu, diel nieku. Jē vėns kėtam, nuo tuo betarint, nuors biški nosėlėnkto, nerēkto tēp tonkē skėrtėis, nerēktom. No, vo dabar ožtenk, ka vėns ontram pasaka: to tēp, vo aš kėtēp – no, ė vėsks, nebier gīvenėma, skėravuos. Anėi dėdlē daug nieka ė nebtēraujės. Aš tuokiū skirību nepateisėno, bet jē jau īr tēp, kāp mūsa Jorgeliou, toukart kou jau bepadarīsi, nebier ėšeities. No, žėnā, ka ė tuoks tebova tas anū sotarėms, anodom bova ne kas, bet ka kuožnos pradiejė gīventė atskėrā, vėsos tas anū gīvenėms pavėrta i dā dėdesniusus niekus. Jog ontā, jē esat pas anus bovė, baisiausē atruodė vėn pasėveiziejos: musintās, kuoki dešimti metu anoudo gīvena po vėdorie ilūžosio truobuos stuogo. Vėns stuoga gals pakėlės, ontros - irgi, vo par vėduri tas stuogs nosėleidės bemaž lig lobu. Vo ont galū gala par tėik metu papova ė vėsos stuogs sokrėta. Ėš lauka veiziedams nebgalieje bepasakītė, ka če, tam nomė, dar kuoks gīvs padars galieto būtė. Vo anoudo gīvena ė gīvena dar ėlgā – sodiejos vėskou, a neišēs dā kuokėi pėnkiuolėka metu. Ka jau vasara užēs lītos, ta par vėsor ēs kāp par rieti. Nebgaliejė nieks nieka tėn nē beėšsauguotė, nē kou kėta bedarītė. Tiktā luovas liuob apsėdėngs so kareivėškās brezėntās, kā lītuotuoms dėinuoms nuors i sausas luovas galietom atsėgoltė... No, vo golies anodo apsėkluojė, no, tuokēs bemaž ėš zopariniu maišū pasiūtās dekēs. Jezusmarėjė, to moni pakark, aš nikāp neožmėgtiuo so tuokio apkluoto. Jog tuokėi aštrė tuos medžeguos ašatē tau i skūra dor kāp so adatuom! Aš lig pat šiuolē nesopronto, kāp anodo liuob mėiguos tuokem kinie, kāp tėn vėsks liuob būs... Aš nikāp negalio tuo soprastė. Vo anodo sau gol ė abodo īr kāp ė laimingė. Jezusmarėjė, ni pats vel's negalieto soprastė kāp tėn anodo gīvena, kāp tėn anodo bova. Vo jog anodo ė tuo uždarbė ė tuo torta toriejė kāp ė vėsė kėtė. Anodo laikė po dvė karvės, po pėnkės arba aštounės avis, toriejė kiauliu, vėsomet liuob užsėsies arus. Jog po biški liuob oždėrbs ė tamė kulkuozė, ėš darža ė bulviu prisėkas. No, vėsks bova kāp ė pas kėtus žmuonis. Bet ta anuo pati vėlnas no aviū kėrps, bet jau nikomet anū nepardous. Vėn dies ė dies i maišus. Pas anou vėlnu bova sodieta, musintās, no kuokiū dešimtėis metu. Kas tėn ėš tuos vėlnas begaliejė būtė - gers Dievs bežėna. Jog netoriejė nē kamė duorā laikītė, nē kor pasėdietė – stuogā kiaurė, vėsor laš ondou, vėsor šlapē. Jē ė išdžiūs komet pas anus, ta tiktā patem vasar godromelie ė jē nelītuotė metā... Vo vės tėik, aregi, nieka nepardavėnies, vo laikīs ė likīs... Mon ruoduos, ka ėš tuos vėlnas beišejė vėinas kondis, ė nē to anū kam bepardousi, nē kam nuors berēk tuokiuos tava mantas... Vo jau kā tēp pasėveiziesi ėš šuona, ė tas mona bruolielis – ne po vėlko, ne po meško – bova, gal sakītė, kartās tuoks sotėžės, ka nedouk, Dėivė. Jē jau rēks kou pataisītė, soramontoutė, kėrviou a kūjātiou kuota idietė – no, īr jau, gal sakītė, bėigts. Anam nikāp nieks neėšēs. No, neėšēs, nuors to anou i mažiausius gabalelius sokapuok. Ėšēs a par stuors, a par pluons, a par trumps, a par ėlgs. Bet nikomet neėšēs tuoks, ka būtom kāp reikint ė derietom idietė. Aple zgrebnoma aš jau ni sakītė nieka nebsakau... Ė jē so anuo sotaisīto kėrvio kirsi miedi, tā tas kirvis po keliū pakielėmu garantoutā tau nokrės tėisē ont galvuos, vo jē kalsi so anuo kujātio, viel būs tas pats. Ons tuokiū darbū dėrbtė nemuokiejė ni tam kartou. Vo ana dėrbtė muokiejė irgi tik so lėižovio. No, vot anodom tēp ė ejė vėsa laika. Ė vėns ontram vėsa laika jiedė nervus ė bova, kāp paskotėne priešā. Ons žmuogos bova taikos, so mažoujo pėrštelio nieka nier ožgavės. Ka būto bovės kėtuoks, tuoks normaliesnis, ė so tou patė ons būto gīvenės kāp ė vėsė kėtė. Kėts tou muotrėška, vīrieli, grētā vėn būtom pastatės i vėita, ė toukart vėsks būto bovės gerā. Lai tū dėdliū gabomu būtom ė netoriejės, bet jau mūsa žemelie būtom galiejės šēp tēp verstėis. Nuors lėngvā nebūto bovė, ka to, vīrieli, negali nē arklė sosėtvarkītė, nē pakinktu sotompītė, jē to arkli pradedi kinkītė ne i ėinas, vo i ontrouji ratu gala. No, jau ne kas tebūto bovės, ė vėsks. Pas anou ta anuo muotrėška toriejė taisītė ė kiauliu gardus, ė vėskou. Žėnuomās, taisė ė ons. Bet jē jau ons kiaulē garda sotaisīs, tā, vīrieli, tik veiziek. Ons po tuo sotaisīma ėšejė kou nuors dėrbtė i laukus, vo paršelē so vėso kiaulė ėš tuo sotaisītuojė garda i laukus jau bieg pėrm anuo. Tas pats bova ė so arklio, ė so karvė, ė so kėto gīvolio. Tā, veiziek, būs ne tēp mazga sorėšės, tā mėita prastā ikalės, tad lėnciūgs notrūkės, tā viedros novėrtės, tā pėns išbiegės... Če vėsū anuo biedū ni par dėina neėšpasakuosi. Kor ēs – tėn būs kas nuors ne tēp ė ne tēp... Ė tēp vėn, ė tēp vėn. No, ė diel tuo anuo pati toriejė ētė ė dėrbtė vėsus vīrėškus darbus. No, vo muotrėška, žėnā, kėik ana gal ikabintė ė kėik tuo sopratėma gal torietė. Diel tuo anodom tas gīvenėms bova kāp ė ta ilūžosio stuogo truoba. Vėsor varviejė ont galvuos, vėsumet bova šalta, nikuokė jaukoma, nikuokė žmuonėškoma. Ons, tas Jorgielis gerā tėka tik kolkuozou. Ėš tėn ons īr gavės ne vėina garbies rašta... Par laika anodo abodo pasėdarė vertė vėns ontra. Bet lig omžiaus gala ėštėmptė po tou solūžosio truobuos stuogo nebgaliejė. Vėns išejė gīventė pas vėna doktėri, vo ontros, pas ontra. Ta vėna doktie dabā pasakuo: "No, pasiotėms īr, ė vėsks. Nikāp negalio sosėtvarkītė so sava mamo. Vėsor ēt, vėsor lend, vėskou gadėn ė vėn šauk ė šauk, kā ne tēp tereiki dėrbtė, ka aš vėskou leidonti par ronkas, par gerklė ė par kamėna..." Ta doktie netor tėik kontrībės, kāp ka toriejė Jorgielis. Ė kā jau vėsė īr lig gīva kaula sosėrėjė, ta doktie kėima vėdorie pavert tou sava muotinalė ont žaliuos žuolėis, ožvert ont galvuos ėlga sijuona ė nošvatuo par plėkus rėitus so beržėnė rīkštelė. Kėimė kėlstous baisiausis šormulīs, dėdliausis alasos, bet po tuo vėsks apsėspakajėi ė atēt i sava vėita. "Tiktā tėi vaistā ė bepaded vedvėm ėšgīventė. Po tuo mama viel korem laikou pavėrst i žmuogo. Gali so anou ė pasėrokoutė, ė diel kuo nuors pasėtartė, ė kuo nuorintās paprašītė...", – pasakuo doktie Ons bova prasts darbininks. Vo ka tievā būto sogalvuojė ė būto galiejė anou i muokslus leistė!.. Anuo galvuo vėsomet liuob būs daug vėsuokiū gerū mintiū. Kuokėj anoudo bova tuokėj, bet vėns be ontra būtė vės tėik negaliejė. Jē tik vėns kor nuors biški pasėtrauks, veiziek, ontrasis dejou ė dejou, kāp anam īr prastā, ka nomūs nebier ontroujė. Ė vėsomet vėns ontra gailiesės ėš vėsuos šėrdėis. Ė, veiziek, anodom luovuo ne tēp jau prastā ejė - vākā bėra vėns po kėta... Aš sakau, ka jau par dėina nieka gera nier, tā kāp jodo, gėltėnės, vakarė bepalendatau po tū patiū patėlū, ė kāp jodo begalėtau dar ė kou daugiau tėn padėrbtė? Vo, pasėruoda, neveizont nieka, galiejė. Matītėis, tik tas vėns dalīks ė bova diel katruo anodom nereikiejė bartėis. Abodom tuo reikiejė, abodo diel tuo sotarė. Bet jē pas anus novažiavā dėina, vo ne nakti, so anou normalē, kāp so žmuogo, galiejē pasėrokoutė, no, ne daugiau, kāp pėnkės mėnotas. Vo jau po tuo ė prasėded. Ana jau vėso augomo golas ont tuo Jorgelė, tojau praded šauktė, ta to tuo nepadėrbā, ta anuo. Ēk tojau pat dėrbtė, ēk darba pabėngtė. To tojau pat mauk laukuonās ėš truobuos, nier tau kuo ronkas sodiejos če siedietė. Tās nēs, nuories so svetēs pabūtė ė pasėrokoutė, neklausīs anuos. No ė prasėdies tuoks ermīderis, ka ne anam, vo tėms atvažiavosėisėms rēks biegtė pro doris... Ė tēp, komet benovažioutomi –vėn tas ė tas. Be sostuojėma, kol tiktā būsi šalėp anū... Tuoks tatā bova tas kuožnuos dėinuos gīvenėms... Vo kā jau ons ėš tėkrūju sosėrga, jau išejė i pėnsėjė, ons so vėsās sava gīvolēs atsėkraustė gīventė pas doktėri. Padiejė doktėrē nosėpėrktė posė truobuos, vėns kėts lits dā ė pasėlaiduojėmou lėka. Mes kartās novažiousem anuo ė tėn aplonkītė. Jau toukart pas doktėri anam bova gerā. Golies a siedies sau luovelie, doktie atneš pavalgītė, aptvarkīs vėskou. Če pat toriejė radėjė, ka jau ožēs nuors – isėjungs ė klausīsės kuokiū dainū a žiniū. Kā nuories, sau atsėsiedės luovuo kalbies puotėrius, melsės, ka nomėrės pakliūto i dongo. No, ons toukart bova laimingiausis žmuogos pasaulie, anam nieka daugiau ė nebreikiejė. Ė luova jau toukart bova, kāp ė vėsū žmuoniū, apvėlkta baltās pėrktėnēs ožvalkalās, ė ont galvuos ondou nebvarviejė, ė pečios vėsomet bova šėlts. No vėrtovės anuo kertelė bova atpierīta lėntū sėinelė ė ons sau šėltā, kāp kuoks karalios, gīvena ė džiaugies. Ka matīsio anou siedint luovelie, ė ka ons, kāp švėntasis Petros pakels i tavi pruotingas akis ė garbanuota galva, mon ons vėn liuob primintė kerdžio ėš tuo Krievies kaima, kori sava šėrdie nešiuojės tik geroma ė bova pėlns vėsuokiū gerū patarėmu ė anū vėsomet liuob ožteks kuožnam, korės atēs anuo aplonkītė. Tēp tatā ons ėšveiziejė, kā paskotėnės sava dėinelės karša pas doktėri. Tēp ons mon ė palėka akies: sied sau minkštuo baltuo luovelie, līguo saulieta dėina siedietom ont dongaus balto debesio, sokėnie radėjės ronkėnelė, klausuos žiniū arba mozėkas. Vo jau anuo švelnoms, vo geroms... Ta anuo puovīza īr tuoki, kāp kuokė švėntuojė: gerašėrdėška, maluoni, vėsa švėtonti, betrūkst aple galva tik tuo švėntuojė rinkelė. Akīs tik veiz, ka kėtam būtom gerā, ka vėsė būto laimingė. Tuoks laimings Jorgielis ė nomėrė. Ė kā grabė jau goliejė, tėik nedaug betrūka, ka lūpas būto sodietas līguo maluonem joukeliou. Ė aš, besėmelsdams ož anuo dūšelė, pamėslėjau: "Vo kuoks to, Jorgieli, būtumi bovės laimings ė kėik žmuonėms tava gīvenėms gera būto atnešės, jē to būtumi bovės vienuolis a konėgielis." Bet viel sosėzgrimbo – kažėn a nepapėktinsio Dieva tēp mislīdams, a negadėno sava bruolė atmėnėma – jog kuožnam žmuogou īr skėrts neštė anuo krīželios ė nieks nieka nikomet nebgal ne bepridietė, ne beatimtė...
Nē ož, nē prīš
taisītė(nuovelė)
Puokarė metus, vīrieli, mes vėsė pargīvenuom dėdlē sunkē. Tēp kāp kuoks akmou būtom oždiets ont vėsa tuo laika. Sunkė laikā, sunkiausė ėš vėsū, korius pragīvenuom. Pas momis, nuo tuo betarint, ni vėns mėška bruolis nier bovės ožejės. Ni vėina karta, ni apsėrėkės. Aš toukart apsėžanėjės parsėkraustiau i naujoujė vėita, kor ė šėndėin tebgīveno. Kā aš če parejau, tėi sosėšaudīmu laikā kou tik bova prasėdiejė. Mėška vīrā monės gerā nepažėna ė diel tuo, mosintās, ė neliuob ožētė. Vo kā pas moni ė ožēsi, vo kou to, žmuogau, ėš monės patoksi? Bovau biednos, kāp žovėis ašaka. Tēp, matītėis, ė palėkau, kāp tam ka saka, vėsū ožmėršts. Vo vėsor če aplinkou tās metās žmuonis šaudies ė šaudies. Al tēp tratėna, vīrieli, ka no patėis velnė. No, vo aš kou tik bovau parejės, ė mona laimė, ka anėi monės neožtėka. Tėi mėškėnē jog matė, ka aš parsėdongėnau vėsa sava manta i vėinus vėnkinkius ratelius sosėkruovės. Toriejau, vadėnas, vėina karvelė ė parsėvediau anou prisėrėšės pri ratu gala. Sosiedā vėskou matė, vo anėi toriejė rīši so mėška vīrās. Če ne kuoks vėns, vo vėsė toriejė. Ė tėi mėškėnē, kāp vieliau paaiškiejė, če vėsā netuolėj mūsa bova apsėstuojė ė gīvena. No, toriejė tou sava lėzda. Ė, matītėis, ka nieks neitarto, niekam, kam nereikiejė, anėi neruodies. Kor mėškėnē bova, tuo noma žmuogielis katrou dėina vėn biegs ė biegs par mūsa kėima: tā šėn, tā tėn – anam bova vėsuokiausiu interesu. Toukart aš ni mislītė nebūtiuo pamėslėjės, ka pri anuo kas nuorintās galieto stuovietė. Ėš kor to, vīrieli, ožousi? Jog nebova nikuokė žėnkla, ni mėnkiausė itarėma. No, ė mon jau pasėtaikė tēp, ka so mėškiniu gespaduorio aš sogīvenau kuo poikiausē, kou žīčlīviausē. Tēp pasėtaikė, nuo tuo betarint, kāp aklā vėštā grūds. Aš negalietiuo pasakītė kėik če tū vīru bova. Mosintās, kuokėi ketorė a pėnkė. Če anėi ėštėsā neliuob stuovietė, užēs tik pruogā pasėtaikios. Če, skaituos, bova tik vėina pasėkavuojėma vėita. Ta truoba bova pri pat krūmalė pakraštė. Jē anėms būto pavuojos ėš vėinuos posės, anėi mauto i pėitus, jē ėš ontruos – i šiaurė. Vėsor īr neaukštė krūmalē ė biški paējps prasded mėšks. Nebieda bova ė žėima – auga daug egliu. Tatā tuokiuo prīdonguo bova isėkūrė. Tās metās mūsa suoduo nošava kuoki dešimti žmuoniū. Nošava, atsėmėno, mūsa apīlinkės pėrmininka, paskou ė kulkuoza pėrmininka. Tū mėškėnē nimaž negailiejuos, vėsā neveiziejė a ons gers, a ons prasts, a prasėkaltės, a nē. Esi pėrmininks ė akšėn šėn. Tuoks pat lėkėms ė dešimtininka, ė kulkuoza brėgadieriaus. Vo strėbitelē pas mumis īr ožejė, mosintās, kuokius tris karto. Bet ė anėi ont monės nieka nesmarkavuojė. Aš bovau pri tū mažieliu ė bovau atpakūtavuojės rusu kariuomenie. Pajiemė moni dar tebētont karou. Anėi liuob užēs daugiau pasėrokoutė, paklausinietė. Išētont vėina karta mon ė saka: "Kāp to, žaltī, če, beveik mėška vėdorie, gali ėšgīventė, kāp anėi tavės neožpol? Mes tuo negalem soprastė. A to kartās nesi anū pasobėnuots?" "Nieks neso ė mon nieks nieka nesaka,– liuobo atsakītė ė pasėteisintė. Vo anėi patraukīs petēs, patraukīs ė ēs, kor anėms jau rēk. Vo tuo mūsa noma, kor aš atsėkraustiau, gaspaduorios bova ėšbiegės i miestali. Ons če nikāp negaliejė tvertėis, anėi būtom anou nozorduojė. Matītėis, a ėlga lėižuvi toriejė, a kou. Diel tuo pas moni ožejė strėbitelē dīvuojuos ė dīvuojuos: "Kāp to, velnė, gali če gīventė, ka to esi ė rauduonūju armėjuo bovės? Kāp gal tavės tėi mėškėnē nekošintė?" Vo mon, vīrieli, mosintās, lėkėma paskėrta laimė bova. Netoriejau torta, gerā sogīvenau so žmuonims. Nieka dabā nebėpadarīsi, kas bova – pražova. Bet bova bjaurė laikā ė reikiejė žmuonims vės tėik gīventė, ė toriejė kėntietė ė kalts, ė nekalts. Kartās mėslėjo, ka geriau bova tėms, korius ėšvežė. Vo kėik neėšvežtū žmuoniū če pat sožaudė? Ė ož patius grīniausius. Sopleškėna, ė vėsks. Liuob šaudītė ė dėinuom, ė naktim. Če, i kaima pas žmuonis liuob atsėvėlks tuoks valsčiaus aktīvists. Ė vėina karta mėškėnē anou ožsėnuoriejė pajimtė i sava nagus. Vīrieli, ėš gretėma kaima anou če parsėgėnė. Ons no tū męškiniu bova jau kāp ė pabiegės, bet če, mūsa suoduo, anou viel ožklopa. Kā ons būtom biegės i mėška posė, būto anuo nieks nebėpavėjės, būtom pabiegės. Vo ons sau ožbiega če pas vėina žmuogo ė nuoriejė ont ontruobio pasėkavuotė. Mosintās, ka biedar, žmuogou ė tas pats pruots ėšgarou. Ons sau jims ė pasėkavuos ne mėškė, vo pas žmuogo ont ontruobio. Vo tėi mėškėnē anou genas ė šauda. Mosintās, ons tū kolku dėdlē pabūga. Ė ons sau pas tuoki Rėma ožbiega ė pašuoka ont ontruobė. Tēp, matā, ons besosėpruotiejė. Vo ož tā truobā bova poikiausė krūmalē, tuokės doubės, skardē, daubas ė ka ons būtom tėn biegėis, anuo nieks nebūtom sogavės. Ons mėslėjė, ka ta truobalė anou jims ė apsauguos. Vadėnas, ons pasėkavuos ont ontruobio ė vėsks būs gerā. Ė kā jau anam ont tou ontruobio bebova trumpā, ons tū mėškiniu ont tuo ontruobė vės tėik neontsėlēda – gīnies so plītuoms, ė, sakė, vėinam nejoukās ė galva praskielė. Vo tėi dar daugiau isiota. Ėš pradiū paršava, vo paskou palėpė tēp sopleškėna, ka bova sovarpīts kāp rietis. Gīnies, vadėnas, žmuogos – ardė no kamėna plītas ė davė tėms mėškėnems par kramaulės, nelēda ontlėptė ont tuo ontruobė. Bova našos žmuogos. Tēp tatā liuob žūs žmuonis.
Medē ė žmuonis
taisītė(nuovelė)
Toukart mes nieka nežėnuojuom ė nesopratuom, ka tēp īr. Vo sožėnuojuom, kā jau anus sojiemė, vadėnas, vežė i Sėbėra. Bova žmuoniū vežėms, ė tou Puocio, vīrieli, ėšvežė. Saugoms ėš kažkor sojiemė apie tus mėškinius, vo paskou siūla gals novedė ė pas tou mūsėški pamėškies žmuogo. Kažkamė anus vėsus sogava ė anėi tou žmuogieli ėšdavė – noruodė kamė ė kāp gīvena būdamė laisvie, pas kou liuob apsėstuotė. Ė tou žmuogo ož gera gaspada jiemė ė ėšvežindėna. Vo Tas Puosios tebova vėsā biednos žmuogielis, no čīstā biednos. Jezusmarėjė, ė tuos žemės tetoriejė vėinus niekus. A tris aktarelius. Tiktā tėik. Anou sojiemė ė šeima ėšvežė ož tū mėška bruoliu palaikīma. Ėš anuo pamėlėjės mėškė nieka nebova. Tėi mėškėnē bova tēp sau – vėsā svetėmė žmuonis. Kāp tėn jau anėi sosėpėrša, tuo jau nieks negalitom pasakītė, nežėnau ni aš. Matītėis, anėms dėdlē patėka tuoki gera vėita – noms bemaž mėškė, no, ė tas žmuogos nebova kuoks plioškis. Bova biednielis, maktings ė niekam nekėla nikuokiū itarėmu. Če anėi netoriejė nikuokė bunkerė. Ka ė ta truobelė tebova tuoki mėnka – kāp gers bunkeris. Anėi če toriejė tik ožejėmu vėita.
Kā jau atvažiava anou ėšvežtė, moni apīlinkės pėrmininks palėipė vėsor dalīvautė. Matītėis, jau bova ivesta tuoki mada. Ė aš anou toriejau ėšvežtė so sava pormanko. Pasakė, ka aš torio važioutė ė nemiegink atsėsakītė a nevažioutė. Tuoks esous isakīms, ė vėsks. "Vo jē nevažiousi,– baugėna moni,– būsi itarams kāp anū ožtaries ė bėndrėninks." No, ė aš novažiavau. Vīrieli, ėš tuo vėsa anū gīvenėma nier kuo idietė i tus mona vėinkinkius ratelius. Nier nikuokė tuo torta, nier kuo vežtė. Vo sau rēk vežtė tuoki vargšieli biedniuokieli – tēp bova gailo, ka ni kėtam pasakītė nemuoko. "No,- toukart atvažiavės, mėslėjo,– kou to, žmuogieli, gali būtė tėms rauduonėisėms ėšjiedės, ka ė tavi, vargšieli, jem ė vež?" Anėi toriejė do vākus. Tas pėrms jau bova kuokiū ketoriuolėkas metieliu. Bet tuoks tatā sovargės, lėisos vargšielis, matuos, ka ė pavalgītė ne dėdlē kou tetoriejė. No, ė tas torts, kor jau vežies so savėm, tėi kreželē postoštē, nieka tėn nier idieta. Anėi ni karvės ni tuos netoriejė. No, ė ėšvežiem anus i tou sorinkėma vėita. Tas dėdliesis vaikielis, matītėis, jau monėm šėik tėik pasėtikiejė. Važioujint če pro tus krūmalius ons ė saka mon: "Diedė, vo gal mon dabā rēk jimtė ė pabiegtė? Aš galietiuo pabiegtė, anėi monės neprigintom." Vo aš sakau: "No, vākāli, kor to dabā pabiegsi, no kor? Kas tavės dabā če lauk? Esi jauns, važiouk tėn. Mon ruoduos, ka sava mamā to gali būtė dėdlē rēkalings. Vo tėn, Rusėjuo, jaunam žmuogou nimaž nebūs prastiau, kāp ka šėndėin īr če." Ė kā jau anėi grīža, kā jau anus, kāp nekaltus, palēda, tas vāks priejės mon diekavuojė: "Gerā, ka to mon tēp patarē,– saka. Če, pasėlėkė Lietovuo, par tus metus daug kas daug daugiau varga, kāp anėi, korius toukart ėšvežė. Anus, tuokius jaunus vākus, ė tėn lēda i muokīkla, ė, pačėmiero ons pauga, tojau pat ė ont sava kuoju atsėstuojė. Vo anuo tievelē tēp ė nebsogrīža. Ėšmėrė tėn Rusėjuo. Kā anū šeima jau vežė, tievalė nebėbova. Ons bova sojimts onkstiau. Tojau pat, ka tėi mėškėnē anou ėšdavė. Vo jau šeima ėšvežė paskou.
Tas paugės sūnos, kā dabar bova če tėi sojodėmā, bova novažiavės i Sėbėra ė i Litova parsėvežė sava mamas kaulelius. Vo tievalė nebi parsėvežė, nesožėnuojė kamė ons īr palaiduots...
Sava mamas palaikus paskou gražē če parlaiduojė. Ons vėina karta ožejės pas momis vėskou ė pasėpasakuojė. Daug varga keliuonie, bet tėn vėitėnē anou prijiemė dėdlē dailē, daug pagelbiejė. Rusā Sėbėrė nier prastė žmuonis, anėi, ė kāp tik šēs laikās, dėdlē gerā sopront, kėik lietovems rusu valdė īr pridėrbusi. Tėn, Sėbėra kapūs, īr solaiduotas kelės litoviu kartas, vo dabartėnē palėkuonis jau daug kas īr ožmėršė ė sava tievū žemė, ė sava tievū kalba... Sėbėra platībiu kapā īr ožmėgdė daug lietovėšku lėkėmu, kapā prarėjė daug baisiū ėštrėmta žmuogaus gīvenėma istuoriju. Ons mums pasakuo: "Lietoviu kapā, kor bova palaiduota mama, īr tuokemė Sėbėra beržīnė. Atėtverts tuoks jau gers šmuotalis žemės. Ėš tuoliau veizont ė nepasakīsi, ka tėn gal būtė kapā. Vo tas beržīns, vakāli, īr vėsā ne tuoks, kāp Litovuo. Beržā stuorė, kāp mūsa oužoulā. Nešakuotė, tėsė ė kā veizīs i galūnė, ruoduos kāp kuokės aukštiausės palmės – tik tėn patemė vėršou īr ėšsėskleidosės anū šakas, vo ont lėimėnio – ni mažiausė brieželė, ni mažiausės šakelės. Ė tuos galūnės šakas īr jau žemīn nosvėrosės ė lingoujės no mėnkiausė viejelė. Vo kas duo tū beržu baltoms. To ni solīgės ont lėimėnio nerastomi ni mažiausės jouduos diemelės, no ni adatas dūrelė. Vėsos beržos kāp baltiausi kreida ė kā ronko par anou pabrauki, nosėdaža baltā. Ė kā ėš tuoliau veizīs i tū kapū baltus beržus, ė kā viejie siūbou anū šakas, ė kā apatiuo joudou tėi taisītė ė netaisītė žemės kaupā, ė kā žėnā, kā tuo žemelie gol tava arėmėijē žmuonis, tuoks keists skaudoms parver šėrdi, tėik baisē paveik ta Sėbėra mėškū ė erdviū platībė, kā pasėjonti tuo žemie tuoks mėnkiausis šapielis, mėnka šiuos žemės skrozdelė, ė baisē nuorės kāp galint grētiau pabiegtė ėš tuos Rusėjės, sogrīžtė i Lietova, kori īr mūsa šėrde panaši i šėlta, gera ė jaukė kaima truoba. Tatā tuokės keistas mėslės sokuos mona galvuo, kā aš viel novažiavau i tus kapus parsėvežtė jau senē senē mėrosės mamas kaulieliu.
Paskou, par kuokės tris dėnas, sosėrėktavuojau jau atkastė tou kapa ė ėškeltė mamas palaikus. Rodėnėis dėna bova saulieta ė dar šėltuoka. Tū beržu šakū šešelē vėsa laika šliaužuojė ont žemė, vo viejielis gairėna no darba ėštrīškosi prakaita. Mas darbavuomuos trīs vīrā. Mon padiejė do vėitėnē, anus davė apīlinkės pėrmininks. Anėi bova gerė ė duorė vīrā. Mon tou kasėma dėina kažkāp keistā sokuos mintis, kažkuoks nenogalems graudolīs draskė šėrdi. Kā kėik, veiziek, tojau pat ė tvenkas mona akies ašaras, ė nieka negalio so savėm padarītė. Prīš akis vėn sokas mintės so gīvo mamo. Kāp mes vėsė karto liuobam rokoutė ėš kor beėštrauksem kousni dounas, kou beėšmainīsem, kā gautė dar kuokė bolvė. Ė jog šēp tēp vėsė sokėbė i vėina tus metus ė prasėstūmiem. Dėdlē sunkė bova pėrmėijē metā – nieks nežėnuoms, nieka nesopronti, nēsi dā prisėtaikės. Vėitėnē pribaugintė, ka mes esou kāp mėška žvieris. Paskou atēt mėslės, ka jau mama nebgaliejė beatsėkeltė ėš luovas kā jau žėnuojuom, ka i doris bėldėn laiduotovės... Ė viel kāp šėndėin matau – jau laiduojam mama, jau kasam doubė, jau sosėrinkė i laiduotovės lietovē prisėžadam sava mėrosėms tievams, kā tiktā galiesem, parsėvešem anū kaulelius i Lietova... Toukart ni mes patis nežėnuojuom a gal mums komet nuors beėšētė išvažioutė ėš tuos lietoviu prakeiktuos ė anū ašaruoms aplaistītas žemės.
Ė dabā, va, īr atejosės tuos mėnotas, kā aš kasous i žemė ė ėiškau mamas kaulieliu. A berasio kou? Jog praejė ketorėsdešim metu, a nebūs par tėik laika ė kaulelē sodūliejė. No, mėslėjo, jē ė nieka nebrasio, tā ėš tuos vėitas rēks pasėjimtė nuorintās kelės rėiškotės žemės. Tik kā būtom matītė koriuo vėituo tā mama īr goliejusi. Jog tor tuo žemie, ka ė po daug metu, būtė kuoki nuors žīmelė, kā če īr bovės palaiduots žmuogos, jog tor... Ė kā tēp galvuojo, viel ė viel i akis plūst ašaras ė ne vėsomet lėngvos ė sausos rodėns viejielis bespie anas džiuovintė... Mona pagelbininkā sopront, ožjaut moni ė nieka nesaka, tik darboujės, paded atkastė. Tik čeksie i žemė doramas luopėtas, tik lek ėš doubies laukuonās žemė... Jau tėik isėkasiem, kā rēktom būtė grabou ė aš paprašiau, kā anodo pasėlsieto ė kā aš galietiuo dailībie, po bėškėlieli ė atsargē raustė tas žemės ė vėn veizietė... Žemie pasėruodė ne mamas kaulelē, bet tonkės stuoresnės ė pluonesnės berža šaknis. Daug, daug šaknū. Gavau pajimtė kirvi ė anas nokėrstė. So luopėto nieka nebgaliejau bepadarītė. Nokerto vėina, nokerto ontra šakni, nuorio išrautė, nēt. Paskou atejė anodo ė kėbuom vėsė trīs. Po biški, po biški ė berža šaknīs pasėdavė... Vo kā anas pakieliem ė patīs sava akimis nepatėkiejuom... Anuos tēp tonkē ė tēp stėprē bova apjiemosės vėsus mamas kaulelius, ka anėi ėš žemės išsėkielė karto so šaknimis... Nē graba, nē kuokiū drabužiu neblėkė ni aigaras, tik parodavė, apėrė kaulelē. Ka tamistas būtomėt matė, kāp tū šaknū siūlā bova apsėvėjė aple vėsus kaulus ė solindė i vėsas dar matuomus kaulu spruogelius, būtomėt netvierėi dīvas. Kā ė tėi rusā ė tėi veiziejuos išsėžiuojė, kā aš traukiau laukuonās ėš kaulu tas mediu šaknis. Nepasėdavė, matītėis ilinda ė sosėraitė, ė kā traukiau, vėn trūkiniejė ė trūkiniejė... Bovau pamėslėjės, vo rasintās rēk vežtė nomėi so vėskou, bet paskiau novuožuojau, kā nier če kuo vežtė i Lietova tuokės bjaurės šaknis, koriuos tēp inėkosės rėjė mamas kaulelius... Kėik begaliedams nučīstėjau, dailē vėskou, kou beradės, sosėdiejau i dieželė ė iškieliem ėš doubies...
Neapsakuoms ė neaprašuoms gīvuojė žmuogaus sosėlietėms so artėmā kaulās. Kas tatā belėka ėš gerū ronku, ėš pruotingu pamuokīmu, ėš meilės, ėš Lietovuos ėlgesė, ėš nugīventa gīvenėma. Ė viel, ė viel sokas mėslės... Negalietomi ni pasakītė aple kou sokas, tiktā esi tuoks keistā nosėmėnės ė išdėdos, kā ė po daug metu padarē tou, kou bovā prisėžadiejės... No šėrdėis nokrėta tuoks akmėninis dongtis, bet tuo vėituo palėka skaudio liūdnomo, vėrponti. Ė tėi kapā, ė tėi do žmuonis, ė tėi beržā, ė tā Sėbėra žemė, nuors anėi dabā mon nieka bjaurė nepadarė, mon pasėdarė tuokėi žiaurē nerēkalingė, tuokėi aštrė ė moni kuožna sekondė jiedou, kā aš nebsopratau nē kou bedarītė, nē kou besakītė... Ė vėsks, ė vėsks aplinkou skombiejė liūdno, kapūs gėidamuos gėismės gaido, ė šėrdės bežėna, kāp aš ožsėkaliau skrīnelė, kāp ožkasiem doubė, kāp ėšejuom ėš pritemosiu ė pažemiejusiu kapū...
Ė dabā mon nerēk nikuokė isėjautėma, moni kuožnamė žingsnie līd tuos dėinuos pargīvenėmā ė mosintās tēp jau būs lig graba lėntuos..." Tēp tatā skaudē ožbėngė sava pasakuojėma bovosė mona sosieda sūnos...