Vikipedėjė:Edvarda Rodė pasakuojėmā

Žemaitės ėšgīvenėmā

1. Pėnkės senės vėštas

Nakti, nakti atejė ė pavuogė. Pėnkės senės vėštas ė vėina gaidi. Nakti, nakti. Sosieds. Kas tėn kėts? Če tuokėi sosiedā īr, tuokėi jau neteisingė, kuokėi tėn... Parejė īr nesenē. Parejūnā... Ė jiemė tas Muockaus sūnos ė užsėtvierė no anū tuora. Kāp kad īr aptverts vėsos mona kėims. Tas naujiēsis sosieds jau sosėraukė ė bomb: – No, kou to pagalvuojē? Ė kam dabā če tuos tuoruos rēk? Matā, anėi saka – "kam rēk?" Anėi nuor, ka vėsor būtom tēp, kāp sava pakūtie. Ka jau ontēt nuors nolēstė kelnės, kam brėstė i žuolės ė šlaptė kuojės? Nobiegā i sosieda kėima ė patopiejē ont tako... Kuojės īr švarės, ė gali mautė viel tėisē po patėlu. No, a ne tēp īr? Rītmetie, ka šonėis netori, jau atėdarē lauka doris ė ėšspruogėnės akis veiziek, ka neilėptomi... Vo anėi, sosėstuojė pri longa, tik joukās, ka to, jerumarėjė, so šloutražio ė luopėto draskās ont tou tako... No va, prīš pat Ruoka atlaidus ė neblėka pėnkiū vėštu. Rītmetie noēto paleistė ė palesintė, ėšlēdo anas ėš kūtelės, ė sau pėnkiū vėštu so gaidio nebier... Senės, dėdlės vėštas. Kuožna jau po kuokė postretė kīla svierė. Ka jem, ta jau jem kāp reikint. Vėina īr dėdlesnė, kėta mažesnė, bet ka jau jem, ta tik už dėdliôjė. Ė tomsie, matā, īr da laika apgrabaliuotė. Parsėnešė galiejė ė patis vėrtė, ė kėtam doutė. Jau svetėma prisėgruobės vėsēp gali soktėis... Tėi mažesnėijē vėštītelē īr vėina omžiaus, bet anėi ne tėik smarkē teauga. Smarkiausē auga tėi broilerē. Vo kėik anėi šimeta tarp savės kapuojės, negalio veizietėis, zlastės ēt. Ligu apčerietė būtom. Al' ė tėi baltėijē, ė tėi, kert kėts kėtam, ė gan. Mosintās tėi karštē anėms galvas parkaitėna. Vo tēp jau tenogaiša tik vėns, kėtė vėsė pauga. Bet jau brongē ėšēt augintė. Al' rėjėms īr nesbažnos. Nespieji, vākali, anėms dietė. Dabā rēks tas nodžiūvosiuosės bolvės pradietė kastė, paskou ė mažuosės atėdousio. Vo tēp jau šī mēta vėsks pasiotosē nodžiūva, vėsks īr mėnks, nier kuo ni tėms paukštems doutė. Vo anus, kol galiesi dietė i katėla, dā rēk gerā augintė, dā mėnkė tebier. Par tus karštius jog ni galvuos ėš truobuos žmuogos negaliejē ėškėštė. Ė bolviu ravietė galiejē ėšētė tik ka saulė nokrimt. Gailo, ka dā slīvā nier ėšsėrpė... Nier, nier. Ė bolvelės tier tuokės mažas, sovītosės, šėltas. Matā, žemė īr parkaitosi, karšta. Saka, ka šī meta tēp jau bolviu ėnebūs. Dabā, ka laiks īr, augtė negal, vo ka ont rodėnėis beužlīs, palėks šlapē, nebėbūs komet beaugtė ė sopūs.

2. Atlaidū dėina

Vakar par atlaidus bova ė ta mona sesou Barbelė, ė posseserė Muonika. Bovuom vėsas trīs. Tad par tou līto ont kapās sopouliem vėsas ont tuo pāukštėnėma, kor vakar sakė pamuokslus. Matā, īr šiuoks tuoks stuogielis ė nebėparmerkė. Ė sakuom, tėn atsėstuojosės: – Dabā mes laikīsem pamaldas, būsem konėgās... Jog īr tuokiu vėitu, kor muotrėškas laika pamaldas. Aš ė joukous:

– No, kāp če kėtēp ė begal būtė?.. Tik aš vėina parasuodninka tebovau pasėjiemusi, no ė trims po vėino – nieks nebūtom bovės... Smarkē lėjė. Mes par tou līto ė parbovuom tėn. Pas jūsa tievū kapa nebatejau. Matā, ė če, ė če, ė dar če... Nebspiejau. Sosėtėkau Barbelė. Jė, jė sotėkau... Ė anuos doktie bova, ė pas tou mūsa doubė mes dėdlē ėlgā ožtrokuom... Anuos vīra, Petrė, nebova, saka esous tēp jau nebgalīs... Barbelė saka: – Rēk sosėtėktė Angelė, rasintās vaistū atvežė... Jog jau ons īr paskotėniesis ėš tuos lėzda. Ė ons jog kiaurā netor svēkatas. Ta Barbelė īr čīstā nosėbaigosi... Liuob būtė tēp bėški raškažnesnė. Če pavasari bovau novažiavusi, bova raškažnesnė. Vo, tēp jau ana vėn goudās ė apsėkriuok. Jerumarėjė, vargšē, ė ta kuojė anā dar tebskaud. Vo anou dėina kažkor ējosi ė dar bėški a pasėsokusi, a pasprūdosi, a kou tėn... Ė par vėsa nakti tėik skaudiejė, ka ėšbova akiū nesodiejusi... Darbā dėdėlė, vo ons pats nieka nepaded – anam ė tas skaud, ė tas skaud, ė skausmams gala nier... Vėsa omžio ons biedavuojies ė biedavuojies. Vo dabā jouka tėn ė nebier. Ė i atlaidus jau nebvažiava, saka, tonkē rēk lauko ētė... No, vo če jog pamėslėjės, neėšsėlaukiniesi, vėsor žmuonis... Ė vedvė so Barbelė belėkuov tik dvė sesėris. Ta vėina jau īr mėrosi. Ė, ka pamėslėjo, ta Barbelē vėsa laika bova sunkē ė sunkē. Ana saka: – Mona vīrs ne pijuoks, bet vės tėik niekam nederiejė. Anā ons mėnkā kamė teliuob pridortė. Ana vėina ė vėina. Ė vėsa omžio dėrba, kāp arklīs. Ėš kor ana tėik sīluos galiejė torietė? Jog paveizietė tuoki mėnka tebova. Noj, kas tėn īr, kāp pėpėrtrėnelė... Ons kiaurā negalīs ė negalīs. Ė vėn tēp ė tēp, ė to, ka mondros esi, padarīk, ka būtom kėtēp. Kėta karta anoudo liuob važioutė i pelkės kastė velienū. Ana no rīta atsėkels, vo ons palėks begolis. Atsėkels, ėšvažious ana so arklio i tou pelkė ė lig posrītės parsėveš po do vežėmo velienu. Iēs paveizietė i truoba, vo ons da tebgol. Ons kiaurā sergous ė sergous, Jezosmarėjė. Ė kāp rēk tā muotrėškā vėinā besoktėis, aš nebsopronto. Ė ons jog nebova ne pėjuoks, ne kuokė aiškē matuomo lėgo sergous, bet vėstėik pat ūkie vīra tēp ė nebova. Pasėveizietė ons nimaž neatruodė, ka būtom lėguons. Ka kartās tėn liuobo novažioutė, ons sied sau truobuo, kāp kuoks rauduonėkis – svēkiausis žmuogos. Ka jau žmuogos golietom luovuo atsėgolės, kuoks negalis, pavargės... Ne, tēp nebūs. Ta Barbelė jau sotaisa kiauliems, paded viedrus vėrtovie. Ons toukart atsėkel ėš luovas, pasėroužou, nosėžiuovau, noneš tou jiedala, ėšpėl, parēt i truoba ė viel bimpt ont šuona. Luova anam jau ni žėima, ni vasara neatšala. No, vo Barbelē atsėgoltė nikomet nier laika. Ė ana par vėsa omžio niekor negaliejė ėšētė. A veselė būs, a krėkštīnas, a kas kėts. Jog jē negali gertė, negerk. Vo vėstėik, ka jau kas pavadėn, to gali dalīvautė. Vo jē kartās ėšvažious ana vėina, ta ka parsėras, ons sau kelės dėinas so tou Barbelė nebrokousės... Kāp to vėina, aregi, gali karstītėis po kuokės veselės, kuoks jau dėdlis rēkals tau tėn jau īr būtė. Ajerau to mona, nebova tuokė rėktinga tuo sotarėma, ė vėsks. Vo ana tuoki jauna apsėžanėjė, ana tėik dā nuoriejė tū ėšeigu. No, vo matā, apsėžanėjos nieks nebėšejė, ė vėsks... Dabā jau ons īr sienis, bet, ka ė jauns bova, bova tas pats. Anoudom nieks nesopėrša, vėns ontra atraduos pačiodo. Prikėba kāp šlaps laps pėrtie pri ožpakalė... Bet diel tuo sava gīvenėma ta Barbelė, veiziek, kamė tīlē apsėašaruos ė apsėašaruos. Vo kas kėts muotrėškā ė belėikt?

3. Ak, tėi vākā...

Mes auguom Smetuonas laikās. Bet ė toukart mums bova liūdnā. Vo, kāp ontā dabā so vākās īr? Nebžėna, kou rēk ontvėlktė. Nebžėna, kāp vākus rēk apdarītė. Kėik tū batu – malkuoms īr... Vo kėta karta so klumpelēs. Jė... I muokīkla ejuom so klumpelēs. Prisėsėms snėiga, šals tuos kuojės... Oi, oi... Aš tēso tik tris klasės bėngosi. Nedaug. Muokslā gerā ejė. Muokītėis pradiesem no spalė pėrmuos. Vo bėngsem jau gegožės mienesie. Klasie liuobam būtė po dvėdešims vākū, vo muokītuojė bova vėina. Ė ana muokīs vėsas ketorės klasės. Ė vės tėik pat liuob gerā ėšmuokīs. Ne kāp dabā, ka muokītuoju īr krūvuom, vo vākā muokīklas bėngė duorā ne rašītė, ne skaitītė nemuok. Bet muokītuojē muokītė vākus toukart bova kėts dalīks. Vākā liuob būtė dėdlē ramė. Ne kāp dabā ka īr... No, jog dabā vākā īr kāp... Ui, ui, kāp dabā vākā īr... So anās, pamėslėjės, nesosėrokousi. Vākā dabā īr mondresnė, kāp mes paugė kā esam. Jė.. Jog dabā vėskou mata, vėsas plėkas sobėnės jau apruoda no luopėšė, apruoda vėskou... No, a ne tēp īr? Mes pasenė tuo nežėnuom, vo anėi vėskou žėna. Kėta karta vėšta nuories dietė kiauši. Žėimuos laikė kūtie būs šalta. Bova šiaudū prikrautas luovas. Ont šiaudās liuobam ė golietė. Parneš mama vėšta i luovas gala ė padies i tus šiaudus. Pataisīs lėzdieli tuoki ė itopdīs vėšta i tou lėzdieli. No, ė ta vėšta topies. Klausem: – Mama, vo kuo ta vėšta če top, diel kuo ana če īr? Noj, ė tērausemuos tuos mamas. – No, ana top, ana kou nuors ėštopies... – No, ė atsėras tas kiaušielis tam lėzdelie. – No, mamīt, mamīt, vo ėš kor tas kiaušielis če dabā īr? Kamė ta vėštelė gava anou? – No, vėštelė patopiejė, patopiejė, anā ėš pasparnelė ė ėškrėta tas kiaušielis... No, vo dabā to anėms paaiškink, ka tēp īr... – Aš žėnau, žėnau kuoki ta pasparnelė ė kamė ana īr...– anėi tojau pat pasaka. Vo mes jau tėkiejuom, ka tēp jau ė īr. Ėš kor kėtor to žėnuosi. Arba veršieli karvė ka periejė – ėš kor? – Ėš miešlū karvelė ėškasė,– liuob paaiškintė. Matā, kāp bova. Vo dabā vėsks īr aiškē, vėsks īr, kāp tam žīdou "ui, kāp ont delno." Vo a tėi televizuorē vėsuokiu nepriruoda, vėsuokiausiu?.. Baisė matīmā vākams... Tor atētė laiks tuokėms dalīkams. Dėdlē negero laiko ruoda. Jog anėms paruoda vėskou. Ė kāp muotrėška gimda vāka. A če īr žmuogėškoms? Če ne žmuogėškoms īr, vės tėik. Jė... Nē, dabā, veiziek, anū nebėpakamandavuosi, anėms nieka nebėpāiškinsi... Ui, ui ,ui... Baisē prėklė vākā dabā.

4. Mona ženības

Jauna būdama aš toriejau tuokė gera draugė Marelė, vo anuos bruolis bova tas tatā mona būsėms vīrs. Aš vėsā netuolėi anū tarnavau. Vėina švėnta dėina vedvė so Marelė parejuov ėš bažnīčes. Ana saka: – Adelė, ētav šėndėin pas moni. Būs pri Baltakė šuokē.

Vo aš pas tou Baltaki dvejus metus bovau bovusi ož mergė. Tas mona būsėms vīrs toukart bova jau našlīs. Ons so pėrmoujė žmuono bova ėšgīvenės bent dešimti metu. Ons gīva betoriejė vėina vāka, vo trīs bova mėrė. Ka vedo apsėžanėjuov, tas anuo vaikielis bova vėinioulėkas metu. Ė ons toukart dā skaities pri mona vākū. Valdė ož vākus liuob biški muokietė. No ė vedvė noējuov i tou šuoki. Valondelė tėn pasėtrainiuojuom ė iejė ta Baltakienė, jau ta šeimininkė. Priejė pri monės ė saka: – Va, če ė mūsa pažīstamu besou. No, ētam bėški pas mumis, tėn i ontrus galus. No, iētam. Tėn bēsous pataisīts stals. Stuov vėdorie botelka, īr sokrauta ė vėsuokė maista. Vo ožstalie besiedīs vīrėšks. Tuoks Puocios, jau tū Baltakiū kaimīns. Ka aš tėn tarnavau, aš anou liobo matītė ė aiškē pažėnau. Moni pavadėna i ožstalė ė mes sosieduom. Karto ožstalie ėš kažkor ėšlinda ė mona draugėa bruolis Kazėmirs.Tėi šeimininkā saka: – Valguom večerė, vo kuo mums nepavalgītė ėš vėina? Ded tuo valgė ė mon. Neožėlga tas Baltakis ė pradiejė: – Kuo če mes vėsuokius niekus kalbam, ēkem pri rēkala. Īr rimta ruoda. Vo aš dar nieka nesopronto, kas tuokė če īr. Anėi, matā, jau bova sorokavė, ka mon če pėrš tou Puocio. Vo aš toukart jau toriejau trīsdešims metu. Ė aš pasakīsio, ka žanuotas muotrėškas gīvenėma pīragu gali lig kakla prisijiestė, ka ė vieliausē apsėžanėji. Tuokiū pīragu gali parsėvalgītė, ka oho. Kāp dabā ka žanėjės šešiuolėkėnės, septīniuolėkėnės. A Jezau brongos! Gerā, jė pasėtaika apsėžanītė duorā. Vo jė kuokėi trantelē papol, kėik ėlgāanėi gīven ėš vėina? Tojau pat rēk skėistėis. Toukart tas Baltakis ė jiemė sakītė: – No, dabā padėrbkem če pėršlības. Mon ė akis praplata. Mėslėjo: "No kuokės tuos pėršlības, kāp če dabĪ ėšēt?" Vo Baltakis viel aiškėn: – Adelė pas momis tarnava dvejus metus. Tuokiuos mergės nebovuom toriejė ė nebtoriesem. Ana nikomet nebova ne sopīkusi, ne nepaklosni. Kuolėj moni, sosėrėisdams i bėti. – Vo če mes torem, ruoda i Puocio, gera kavalierio. adelė apsėžanėjusi parētom mums i sosiedus. Mums jau būto dėdlē gerā. Vo aš mėslėjo: "Jums gerā, bet vo kuoks geroms mon?" Baltakienė prided: – Kėik vedvėm, Adelė, būs gerā. Vėsks če pat netuolėi, no, kāp nomėi būtomi. Vo tas Puocios jau nebova kuoks tortuolis. Kelis aktarus tuos žemės tetoriejė, ė tėik. Vo ons tou vakara kėta nieka, tiktā: –Hė, hė, hė, ė viel,– hė, hė, hė. Tatā joukas. Tēp ons žmuogos jau bova ė nebluogs, bet tuoks kriuokolīs. Matā, tik krėnkštiuo ė ni žuodė negal pasakītė. "Lai ons pasiuntās,– mėslėjo. No, ė toukart pradiejė rokoutė Marelė: – Ne, ne,– saka,– lēskėt, geriau aš pėršio. Baltakis klaus: – No, vo kou jau to pirši? Kuoki jau to če tori tou kavalierio? Ana saka: – No, vo sava bruoli. Ė Baltakis toukart pasėdavė: – No, ka jau tēp, aš nebtorio žuodiou vėitas. Mon nebier kou berokoutė. No, buočeliau, nebier kuo mums ni tuos šnapšės begertė. Aš tēp nieka ė nebsopronto: če, matā, tou žmuogo jau mon perš, če jau anou buočelio vadėn, peik... Tas Marelės bruolis jau glauniesnis, jau mon daugiau pri šėrdėis. Ons kou jiemė, dėrba, vėskou padėrba. Ons vėskou dėrba, ė tou truobelė, kor dabā ont omžiaus gala atsėkraustiev, veiziek, kāp sotėmpė, aptvarkė. Ons muokiejė ė meistravuotė, ė pečius dėrbtė, ė kou tik anam dousi, padėrbs. Baisē bova nagings, tiktā bova ė nervuots, ė ėšgerous. No, ė vedo so tou Kazimiero jiemiev ė apsėžanėjuov. Va, kāp vėsks ėšējė. Ėš pradiuos, kāp ė vėsė, gerā sorokavuov, bet jau anuo nomėi nikāp negaliejē ėšlaikītė. Vėn atsėrond kuokiū rēkalū, ons ė ėšmaun.

5.Muotrėškas ė vīrā

Monāsis, omžėnatėlsi, liuob sakītė:

– Kas nekaitie muotrėškā – ana vėsomet gal. Vo vīrėšks, matā, ne vėsomet tegalīs… Vo muotrėška, ana bīkomet gal… Anuos kiaurīnelė vėsomet īr atdara… Vo muotrėškuoms tonkē vėn atruoda jau ontrēp. Aš jau anam liuobo sakītė, kas nekaitie muotrėškuoms, ka tėi vīrėškā nieka nebgal… Vo tas komet, komet – tik ont omžiaus gala, teatēt. Muotrėška lig tuo laika ė nospruogtė gal. Tonkē vėn tas vīru galiejėms ė par akis, ė par vėsor ėšlend. Jau monāsis ostaunē bova be pruota karšts. Jau vėsomet – ė dėina, ė nakti. A žėnā, ka mon bova prastā vėstėik. Dėina so vākās, vo nakti tori ožsėjimtė so anou… Ka ė trumpa ta naktės, vės tėik anam liuob reikietė puora kartu. Mon ė akis pabals… Po pėrmuojė karta jau atsėgauni, jau taisās mėgtė, vo ons sau viel grabal grabal, grabal. grabal… “Vo, Viešpatie Švėnčiausis,– mėslīsio,– svieta pabaiga…” Vės tėik tas īr negerā. Jog žmuogos palėikti tėik ėšvargės, ka ni ožmėgtė nebgali. Vo jog žmugos golas pasėlsietė, bet tam nebier laika. Atsėkielos lauk dėinuos darbs, vākā ė vėsks kėtkas… Ka vedo kou tik bovuov apsėžanėjosio, a žėna, ka ė dėinuos laikė ons mon nedous ramībės. Aš vėrtovie darbousious, vėrsio kou nuors, plausio drabužius. Vākāli ons tik priēs, apsėkabins, pasėsmaukiuos, jau, matā, anam ė vėrst ėš kielniu laukuonās… Ė tojau pat: – Adelė, a nētau bėški i luova? Noj… Jog neatsėkalbėniesi. Tojau pat palėks nekontėns ė sakīs: – Vo ta kam aš žanėjaus? Jė to negali, aš ēto pri kėtū… Vo, matā, kāp mon bova… Ė toriejē, nuori, a nenuori, tuo luovuo raitītėis tēp, kāp jau anam ka rēk… Aš ė sakau, ka tėms vīrams nikokė pruota nier… Ka jaunas panelės nomanīto, kas anū lauk po žanību, ni vėina neskobieto lėptė i tus pīragus. Nedouk, Dėivė…

6. Monāsis bova nepiests

Ė alėnė če pas momis tėms pėjuokams īr atsėdariousi. Kėik tik ēti pro šali, tėik tėn dainiou ė dainiou. Tēp, liguo miestalie būtom atėdarīta kuoki mozėkas muokīkla... A, Jezau mona! Baisos dalīks. Ė mona vīrou, omžėnatėlsis, geront nikomet toškelė nereikiejė. Nē, nē, nereikiejė. Ons mon vėn liuob sakītė: – No, ētau, muotina, i miesta gīventė. Ētau i miesta... – Nē, nē, aš nenuorio i miesta. To tėn vėn so pėjuokās siediesi. Veiziek, ė tēp ons jau tonkē vėn: – Aš ēto i miestali, rēk godė nosėpėrktė... Ė vėn ēs ė ēs, kou nuors neš ė neš – be skaitliaus, be gala... Vo parēs jau so malagīstiems. Jau kāp aš nenuoriejau, ka žanėjaus, ka mona vīrs būtom malagis, pėjuoks ė vagės. Tū trijū dalīku no maža nekėntiau. Bet, kāp reikint, gavau ė malagi, ė pijuoka. Ė ta alėnė dabā jau če būtom, kāp peilis po kaklo. Vo jog rēk anėms nemažū piningū ė pijuokā nieka neveiz, vėskou prager. Ka jau anėms pritrūkst, kou tik benotverdamė, jem, velk, ėš nomū. Vo jog anuo ta poulamuojė lėga bova netėkra, vo ėš mondroma. Ėš mondroma, vākali! To padarīk tēp, žmuogau! Bet ka dabā tēp būtom, dabā bėški kėtuokėi ė tėi gīdītuojē īr. Nebėbūtom tatā tēp. Aš niekam nieka negaliejau aiškintė. Draudė. Tojau pat aš būtiuo gavusi no anuo i spronda. Mon jau toukart ne gīvenėms. Pasakīs: – Kuo to, žaltī, kėšīs, kuo tau rēk? Jau ka būtiuo pasakiusi, ka ons krimt nesėrgdams, jau be kuokiuos lėguos krimt, jau mon būto bovės pragars... Ė tuo veselie, ka nokrėta... Jau tėkros vel's ragoutasis. Vėsus baisiausē gondėna, no, ligu pruots tarpās būtom pasėmaišės. Jė... Vo jē aš būtiuo kam pasakiusi, tojau pat būto apšaukės: – To šepetuonė, vo a tau rūp vīrėšku rēkalā?.. Jė... Vo ons liuob krėstė vėsā be rēkala, tīčiuom. Ė ons liuob sogebies, bova be gala mondros. Ons liuob ēs ė i tarnība. Ka jau kolkuoza aptvarė bova karvės, ons ēs vasaras nakti sauguotė tū karviu. Pasėjims no sėinā šautova, bova jog medžiuotuos. Muokiejė gerā šaudītė. Kartās ne mažā ė primedžiuos... Jė, jė. No ė bova tou pamainiavėma sosėtvarkės. Kamė jau būs nomėslėjės krėstė, no ė tories kėšenie botelkelie zoikė kraujū, tojau isėpėls i borna tū kraujū ė jau tatā anam īr dėdliausės biedas... Ka jau gol žmuogos, kas nuors jau priejės tojau anou praded tompītė ė toukart pamata, ka anam īr pėlna borna kraujė... No, ė to padarīk tēp, sovaidink. Ė tėi daktarā ėšsėgondė nebveiz kėinuo tas kraus īr, vo veiz ėš kor če žmuogou tas kraus bieg. Ons vėina karta mon ė saka: – Rēk ētė mon če i tou mūsa lėguonėnė. Mon rēk pagolietė ė tėn, ka ė anėi žėnuotom... Ka būtom jau tėkriau, ka gandā paētom... No, ė ons ėšejė jau tēp no rīta. Ejė, ejė ė netuolėi lėguonėnės pakrėta. No ė tojau atbiega seselės, daktars... Vākāli, anou kāp dėdliausi lėguona jau slauga, jau veiz anou, gīda. Vo ons vėsus tus vaistus palaika bornuo ė ėšspjaun pro longa a kor kėtor. Ons toukart kelės dėinas pagoliejė tuo lėguonėnie ė ėšejė. No, vo paskou parejės joukās: – Aš golio, atēt seselė, gīdītuos, dailībie moni nodara, paskou praded moni plustintė. Plostėn, plostėn anėi moni ė toukart aš palēdo ėš bornuos tus kraujus. Vo jei, ka tėi šuokėnie, ka lek, ka šlousta moni. No ė ka jau moni priplostėn, jau tēp aš pradedo ė pats po bėški jodietė. – No, kāp bejautīs?– klaus jau daktars. – No, ne tēp jau gerā tier... Vo seselės: – Jau nakti, luovuo, a jau jauti, ka ontēs ta lėga? A pajunti kou nuorintās negera? – No, a žėnuot, kāp komet. Ka komet nieka nejunto. Matā, anuos nuor jau žėnuotė kāp tou luova pataisītė, rasintās rēk anam po sobėnė pakėštė tou guma, ka apsėmīžės neparšlapinto vėsa šienika. Noj, ka neprilēsto vėsuos palatas. Jog paugės vīrs ka mīž, a tad joukā īr. Jog tuokem velniou, kāp ons ka bova, douk so medio i galva ė dā paklausk a nerēk pridietė... Jog to, velnė, ontrouji žmuogo, ka ė tou gīdītuoji, tēp konkėni, ka ė to pats jau nebēsi nieka verts. Tuo lėguonėnie jau davė anam tou pažīmiejėma, ka če jau tor tou krimtamoujė lėga. Ons, vuos nepasėjoukdams, pasakuo: – Moni ved seselės pajiemosės ož pažastū, če dā daktars ēt ėš ožpakalė. Tatā jau i tou lėguonėnė. Moni tatā tēp parlīdiejė. No, to pavaidink tēp, ka gers esi? Jog nikomet tau kāp reikint neėšēs, vo anam ējė kāp ėš natū. So anou īr bovė tēp ė mona bruolienės doktėrėis veselie, ė dā kamė. Ni mintė nebatmėno. Matā, ons vėsa laika nuoriejė, ka apie anou jau tuokėi gandā paētom. Ė ons jau bova pasėgarsėnės platē, ė anam gerā sekies. Bova dėdėlis miegies ėšgertė. Atēs i miesta, prisėgers ė ēdams nomėi kamė tėn ož kapams ė pakrės. Vėina karta mon Rainienė, kor netuolėi kapū gīvena, saka: – Aš parēto ėš miesta tou takelio, kor ēt pro kapus, veizo, ka pri mona darža gala gol žmuogos. Ēto artiau, tatā tavāsis begolīs. Jerumarėjė, žmuogos, matā, īr nokrėtės, tou krimtamuojė lėga tor... Aplinkou auga tū trauklapiu, ta aš rauno anus ė dedo anam ont galvuos. Vo kou kėta aš anam padarīsio, jog aš anuo neprižadinsio, ka ons īr nokrėtės. Mės, rasintās, vės geriau būs... Apkruoviau tās trauklapēs ė palėkau. Vo ons, matā, gol parsėgierės ė nieks anam nekaitie. Ons par tas sava ėšmuonės bova gavės invalidoma, jau šiuokė tuokė ė valstībės pašalpa. Anam tereikies jau lėngviau dėrbtė, tories daugiau laisva laika. Ons liuob sakītė: – Ė tau geriau būs, ka daugiau laika būsio nomėi, ka mon nerēks ētė i kolkuoza. Veiziek, dā ė pašalpuos gaunav šešėsdešims robliu. Vo, a negerā īr, ka ož mona pasėšpuosėjėmus dā ė piningus muok? –Vo mon, muotrėškā, kuoks tas geroms būs, ek e–e–ek. Anuo ėšdaigu netrūka nė nomėi. Pas mumis, tėn dā senuojie vėituo, aštounė vīra pavasari laukūs siejė grūdus. Vo monāsis ėšejė i užtruobi varpītė darža. Tėi vīrā sie tėn netuolėi ė anou aiškiausē mata. Anėi sosieda pasėlsietė. Ons mata, ka tėi vīrā i anou veizās ė veizās. Vo ons poikiausē sava daržė darboujės – kas so luopėto žemė. Ė ons sogalvuojė anū akivaizduo noalptė. Aš ėšejau kažkuo i lauka, vo ons, pamatės moni, ka šauk, ka šauk: – Akšėn, akšėn, to bėški moni patompīk, jog matā, ka veizās vėsa brėgada. Aš sovaidinsio, ka eso nokrėtės. Pamėslīk, vīrā mata, ka ons gol, vo aš netompau anuo, ta jau anėms gal kėltė kuokiū abejuoniu. Ons vėskou liuob apmislītė. No, toukart jau priejau pri anuo ė tompau sojiemosi ož ronkas, už kuojės. Vo tėi vīrā veizās, ka aš če jau so anou darboujous. Ė vėsė soprata, ka ons tėkrā īr lėguons. No, vo ka ons nokrėta veselie, baisiausē ėšsėgonda tėi veselninkā, vo aš sakītė jog nieka negalio. Jezusmarėjė, ė tėn ons sogalvuojė nokrėstė. Karounės ni mon nieka nebova pasakės. Tēp īr bovė ė pas bruoli Užpelkie. Tėn mes mėrosem kalnus gėiduojuom. No, ė ons tatā sied ožstalie, če vėsė gėid, gėid, vo ons sau tik kiukt, pašuoka ont soula, stuojės ētė ė novėrta. Tėi vīrā tojau anou sojiemė, par doris i lauka ėšdolkėna ė pagoldė ont žuolies. Vėsė žmuonės ėšsėgonda. No, vo kam reikiejė žmuonis gondintė, a to negaliejē atrastė kėta laika? Ne, vot anam rēk pasėruodītė ė ons nieka neveiziejė. Tēp jau ne dėdlē tonkē, bet jau dėrbsės ė dėrbsės. Anam jau tuo reikiejė, ė vėsks. Ė veselie ka nokrėta, tojau vėsė sopoulė, novedė i kombari, pagoldė i luova. Ka jau pagoliejė, viel atejė pri stala ė viel ger borna. Bet jau sava lėga, matā, ons vėn liuob paruodītė ė vėsė anou matė. Nedouk Dėivė, sakau, kāp tatā īr pasaulie. Lai ons pasiuntās, bet mon dėdėlē nepatėka tėi anuo ėšmėslā. Bet toriejau tēp bjaurē gīventė ė nieka padarītė negaliejau. Ni vėinā muotrėškā nebova tēp prastā, kāp mon. Ka i tuoki lėguona žmuogos gal pasėlerlėnės, aš lig pat šiuolē nesopronto. Kartās liuobo anam sakītė, ka aš nebtīliesio. Vo ons mon atšaus: – Ak to, kūtvala!Vo, kuoki tau bieda? Ė aš vėsomet nomėi eso, ė i kolkuoza nerēk ētė, ė tāu pri šuona īr vīrėšks. No, vo kuo to daugiau dā galietomi ėš monės nuorietė? A kartās pati niesi velniū prisijiedusi? Ka i kolkuoza istuojom, toukart jau nebreikiejė pīliavu bedoutė, bet atiemė arkli, vėsus padargus, ratus. Mes žemės tetoriejuom tris aktarus ė kėtū gīvoliū neatiemė. Sunkē bova pargīventė tuokius dalīkus. Sunkē, sunkē... Ė vīrou šėrdie bova sunkē, bet ons jau nekriuokė. Je, vīrėšks tau kriuoks, he – he. Ons bova pruotingiesnis, ons galvuojė, kāp apsėgintė no tuo kolkuoza ė savės nenoskriaustė. Ė, matā, sogalvuojė sosėrgtė. Ė nuors ne vėsā tēp jau dailē bova, bet ons nemažā ė ėšluošė. Kolkuozūs nieks duorā nedėrba, vėsė a šēp, a tēp luošė. Bova ne darba, vo luošėmu laikā. Ėš tuo ė tuos vagīstės, ė tėi gierėmā, ė vėsks kėtks... Tiktā ėš tuo.

7. Kol vākā mažė

Kol vākā bova nedėdėlė, ne kėik ėš kuo tuo pėninga tebova pajimtė. Vo abodo vākā ejė i muokīkla. Vėskuo rēk. Ė ons vėina dėina pasiokatėjė: – Aš ēsio i miesta ė nopėrksio vākams batus. Sakau: – Tie pėnkėsdešims ė, jē būs, nopėrk. Ėšejė prīš pėitus. Jau vakars, vo ons neparēt. No vo, a regi, kap īr? Jau aiškē žėnā, ka jau pas tou pėjuoka Vėinaši īr palėkė vėsė tava pėningā... Anėi tėn liuob sosėrinks, no jau dėdlie kompanėjė ė grajīs kartuoms. Ė paskou vėsė perk šnapšė, ė ger. Matā, kāp bova. Karto gers ė tas šeimininks. Kāp tik toukart bova parvažiavės ėš Kauna tuo Vėinašė sūnos. Tēp jau prīš vakara, anuo nesolaukusi, aš ėšējau pasėrautė batvėniu. Jau bova rodou. Tėik teruoviem, kėik tam kartou reikiejė. Mon beraunont parejė ons. Atejė pas moni i darža ė, kāp niekor nieka, vompariuo: – A jau batvėnius rauni? – Rēk pasėrautė. Vo kamė tėik ėlgā bovā? – Ne, jog tas laiks ėšēt grētā,– aiškėn ons. – No, vo a gavā vākams tus batus? – Nieka negavau, miestalie nieka nier... Idaviau pėningus Vėinašė sūnou, ons žadiejė tus batus parvežtė ėš Kauna. Matā, kāp jau ėšmuoka maloutė. No, jog ne sėina mal, vo žmuogos saka, kāp anam netėkiesi. Jog pruotings žmuogos kalb ė nomėškis, vākū tievs. No, kāp to netėkiesi? – Vo komet ons parveš? – No, ka jau važious ė parveš. Vo jė betrūks tū pėningū, ons žadiejė pridietė ėš sava. – Vo ka parvažious, jē trūks, mes atėdousem. Praejė vėina nedielė, praejė ontra, praejė mienou – ne tū piningū, ne tū batu. Neblėka nieka. Jau vėsė sopratuom, kāp če īr so tās batās. Vo klaustė tuo Vėinašė?.. Ne, užvės, kor aš ēsio, a maduo būtom? Jog aš žėnau, anėi vėsė tėn tus piningus sonauduojė. Veiziek, kėik kartu ons pajims pėningus ė no kuokiuos muotrėškas. Pasėskuolins, tatā. Ta muotrėška tojau pols pri monės: – Agirdi, to mon atėdouk, ons no monės īr pajiemės do roblio. Ni vėina karta nedaviau. Kam paskuolėnā, no tuo ė pasėjimk. Ne aš no tavės pajiemiau, ne aš tau atėdousio. Prašīk anuo, kāp ons ka tavės prašė. Vo ons dā pasakīs: – Nebėjuok, jė ne aš, ta žmuona atėdous. Nē aš tū muotrėšku pažīsto, ne aš anuoms dalinsio. Ė kuoks mona rēkals. Ajerau, to mona... Jego mon kas negerā, šėtā, ka ė so sava vīro gīvenau, aš liuobo tojau kriuoksio, ė vėsks. Aš nebarsious. Aš sava vīrou prasta žuodė nepasakiau par vėsa omžio. Ne, ne, ne–e–e. Aš kriuokiau ė sava galva prakriuokiau, palėkau be galvuos, ė vėsks... Liuob būtė baisiū dalīku. Parēs nomėi jau parsėgierės. Ė kāp to tuoks, biesė, nomėi beparēti, kāp kou? Doris adarīs i vėrtovė, ė ivėrs ont nuosės. Ivėrs ont nuosės ė pradies knarktė. Ronkas pasėdies po galvo ė knarks, ė knarks. Vo, paskou: – E – e – e – ēe, i – i – i –iii... Ruoduos, ka anam jau paskotėniuojė dvasė ēt laukuonās. Jog aš bovau gėrdiejosi, ka prigierosėms tonkē vėn sodeg šnapšie. No, mon tuoki baisībė: vākā dā mažė, aš anuo pakeltė sīluos netorio, tuokė tatā prisėgierosė. Kāp aš anou pakelsio? No, padiesio kuoki drabuži po galvo, ka jau nespaustom, ė goliek sau. Ka jau pramėiguos, toukart liuob atsėkels. Vo kou kėta aš anam bepadarīsio? Ė aš liuobo toukart kriuoktė, kāp ėšpruotiejosi. Vo kou kėta aš begaliejau? Kėta muotrėška rītmetie anou keiktom, dėrbtom. Sakīto to šiuoks, to tuoks, ēk to po velnė, ė būto vėsks. Vo jė kas, da ė ont muštīniu ėšētom, no ė bėigts jau būto... Dā pradiuo, po tuokė ėšgierėma aš anou apšaukiau, ė ons nieka nelaukės pagrēbė kėrvi ė palēda i moni, bet nepataikė. Kėrvis atsėtrėnkė i katėlātė ausi ė ana žvongiedama noliekė ont mūrė. Vo, kėik muotrėška tegali. A, Jezau, kuokiū karštū nervu ons bova, dėdlē neramos bova. Pėkts bova baisiausē. Aš anam nieka neliuobo besakītė, par vėsa omžio, galio žegnuotėis, aš anam prasta žuodė nēso pasakiosi. No, šėtā daug kas saka, ka sopīksti rēk ėšsėbartė. Ėšsėbarā, ėšsėbarā – daug lėngviau īr nervams. Vo jė tėi vėsė žuodē palėikt vėdou, če galvuo sosėlaika, tā jau žmuogou īr prastā. Aš tēp eso gėrdiejusi. Ons liuob džiaugtėis: – No, kas nekaitie mon. Ontā sosiedou pati akis kabėnietė so mėntorio, žondus nojiekeliuo, noarda, vo mon dā po galvo ė drabuži pakėš... Paskiau aš ė Marelē eso sakiosi: – No, kam to mon anou pėršā, tou sava bruoli? – Aš negalvuojau, ka ons tuoks būs,– saka ana. No va, ė vėsa ruoda. Vo toukart nimaž neatruodė, ka ons tuoks tatā būs. Vėsa laika ons jau tuoks nebova. Bet liuob ožētė tuokės ndielės, ka jau giers ė giers be kuokė rēkala. Vo tēp jau ons slinks nebova. Kiaurā dėrbs, meistravuos kou. Bet so piningās ta jau tvarkuos nebova. Če ož vėina darba pėningus gava, če už kėta tor gautė, vo jau anū ni senē nebier, jau pragertė. Vo, tēp tatā vėsa laika ė ejė. Bet neveizont nieka, ačio Dievou, mon jau nikomet nereikiejė nē žalēs šlapēs medēs kūrintė, ne kuokio šėino rūpintėis. Tuo vėituo jau dėdlē gerā bova. Ons liuob jau vīrėškus dalīkus sotvarkīs pats. Medē vėsomet sausė, ognakora nier trūkė. Mon tās dalīkās nereikiejė rūpintėis. Veiziek, kėts vīrs a dėrva ars, a kou, tojau pat ė vadėn muotrėška, ka padieto. Vo monāsis tvarkies vėns pats, anam pri vīrėšku darbū muotrėškas nereikiejė. Ė sosėtvarkīs kāp vėn reikint. Ė tuo vėituo, kā pasėveiziesio i kėtas muotrėškas, mon bova daug geriau. Omžėnatėlsi, tėi anuo vėsė darbā ė pasilėka ne kam kėtam, vo mon patē, ė diel tuo aš ont anuo rimtā negalio pīktė. Galio tik pasėpasakuotė kāp īr bovė.