Vikipedėjė:Žemaitėškas eilės

Edvaeda Rodė Žemaitėškas eilės

Balsos ė tortā

Mona tas miestielis kor gėmiau ė augau

Katė būt paršuokus – vėino sava trūkio,

Ne vėinam vaikeliou ė ne vėinā draugē

Ėš dongua Dėivalis talėntu pasoka.

Gera mozėkontė, jau garbingam omžiou

Dar poikiausē braukė par gitaras stīga

Būt nenusilēdus dabartėnem bomžou,

Kor par kiaura dėina ekranė istrėga.

Ė sūnieli graži ta našlie augėna –

Muokė no mažīstės liaudies dainuos mena.

Ons so meluodingo balso bova gėmės,

Talėnta ognelės prigimtie rosena.

Vāka skombė balsa diežie neožkalsi –

Rinksės kėimė žmuonis ka anou ėšgėrsto –

Tarsi miela daikta miega anuo balsa –

Ka par stīgas braukė mėklė mamas pėrštā.

Nieks miestalie mūsa toukart nesoprata

Balsos gers ož grūdus īr kor kas brongiesnis

Žmuonis liuob rokoutė atsėsiedės ratus –

Ėš tuokiū kvailīstiu kėlst tik bada griesmės.

Biega sunkė metā, sūnos miestė muokies,

Tortuolio garbingo miestė pasėruodė –

Žmuonis kėto galo bova atsėsokė –

Negailiejė vīrou pagīrėma žuodiu.

Pėimenė

Kuožna dėina trauksi tarsi siūlu nītis –

Žalas ė joudmargės, stuoras ė lėisesnės

Bova mona pėivu nomīloutas sesės.

Vakarās po darba kartās liuobam šuoktė

Lėntuom grīstuo aikštie, apdėigtuo ašuoklēs.

Grēta atsėprausi, kuojės nosėplausi,

Auskarās varėnēs apsagstīsi ausis,

Ė ožkondės dounas so žovėis tuomatās

Jau leki i būri, kāp bovau ipratus.

Maž kas teveiziejė i pėimenė pluona –

Nier kou apkabintė, kāp pasaka žmuonis.

Ont krūtėnė maties dvė špīgelės smailės,

Pri tuokiū nevarvėn vaikē sava seilės.

Kertie prasiediesio, ėš pavīda kaisio

Ė nomėi po šuokiu vėina pasėleisio.

Nier vargū be gala, ėlgesė be kronta –

Daug vėsuokiu jeibiu mums lėkėms ėšronta.

Vėina gražė dėina mūsa ūkė skīrio

Praktikanta jauna pėrmėninks atspīrė.

Bova duors vaikielis, kūties tūpėis rašė,

Mon patėka baisē anuo akis gražės.

Jau ė pats ons bova linksmos ė somėtės

Raumėnis kāp šniūrā ont krūtėnė maties.

Pasakuojė sportās tuo muokīkluo sėrgės –

Kamuli gainiuojės, dresieravės žėrgus.

Tatā ons ka bėngies šuokē vėina karta,

Pasėstėngė moni ož lėimens notvertė.

Dongos bova aukštā, mienou debeselie,

Vo naktėnē paukštē dūka kāp pašielė.

Kėik paejuov vedo, kol vėsor notėla,

Paprūdie susiedov ont žuolīna gėlė.

Ons ėlgā nelaukės, maž kou mon tesakė,

Aiškėna kāp pėivuos buovėjės pleštekės.

Vo paskou ont kieliu moni pasuodėnės,

Aiškėna kap kaulā po skūro vadėnas.

Ė žmuogaus, ė karvės īr daug panašomu,

Žėnuomās, če reiki žvelgtė par atstoma.

Posvalondi gera diestė sava muokslus,

Ė vėsor ons bova tuoks be pruota tėkslos.

Po keliū mėnotu pajotau, ka karštis

Iš monėis volkanās jau pradiejė veržtėis.

Tarsi mona jiegas kažkor pasėtraukė –

Žėboriava akis, veids ni kėik neraukies.

Kėik tėn kas ožtroka, sunko pasakītė,

Praktikanta ronkas ne, nebova skīstas:

Vėskou apveiziejė, mienou švėitė aiškē,

Bet pruotings ons bova, nieka nesotraiškė.

Ė no tuo kartelė lig patiuos senatvės

Aš žėnau kėik slīdės īr jaunīstės gatvės.

Barbės mašina

Nuors eso jau sena kāp nodžiūvės kėitis,

Bet važioutė nuorio – plauktė ė neskėistė.

Kartās policājē atsėstuo ont kelė,

Ė konveiktė praded senoujė Barbelė.

Ta atkėšus teisės, longa atėdara

Po kaklo paveržus švėntuos dėinuos skara,

Ė keliū sargība veiz, ka senė rimta,

Ė palēd Barbelė biški sosėkrimtė –

Ka sogaišė laika ė nepešė nieka

Tor palēstė žovi bemaž be palieku.

Teknika no maža mona šėrdi traukė –

Nuors tievā veiziejuos i tou sosėraukė.

Motorās ė šėnsėin, kor aspaltās sklonda,

Ė ėšvīsta greiti par kelės sekundės,

Barbė gal stebietė, gertė dūmus kartius,

Ka vingiouto kelio lek neapsėvertė.

Naus dalīks īr brongos, ne Barbelės nuosē,

Perk jau kuokė sena, bet važiuojės drousē.

Ana gerā žėna – sena ožsėinėnė,

Līgėnont so ruskiu, īr tarsi auksėnė –

Retiau terēk baka degalū pripėltė,

Ė tuoliau nolieksi net par bėrė smėltė.

Tad ė vargst kol ratus suved i teisībė,

Guolius kol sotvarka, korėi īr ėšklėbė.

Vo paskou, ka praded gatvie sokėnietėis,

Vėsė žėnklā pavėrst irašās kinietiu.

Tik veiziek i šuona, naujuos neidortė,

Jaunė īr kāp dornē, ā vėsā apkortė.

Vo jau jēgo rēk tau sokėnė i kairė,

Nepralēs ni mėrdams – tuokės anū gairės.

Ė Barbelė senam klederė isiedus,

Barškaliou i tuoli be mažiausės giedas.

Bet i kėima sava dailē ivažiavus,

Krimt ont vaira, ėlsas kāp par spronda gavus.

Ė galvuo, ka kėta karta jau nebjudins,

Lai tou tranta vėrškėn sena rousta kondis.

Bet ė viel didībē dūšiuo sosikaupos,

Ėšvažiou ėš kėima maudītėis i paupi,

Vo po tuo pas draugė, kor miestalie raituos –

Nuvež bulviu, krapu ė kėtuokė kraitė.

Vo ka netorietom mašinas, jau vėskas

Sau truobuo kiorksuoto no vėsū atlėkus.

Tēp, ka ė sopīkus, tonkē ė nošėlus

Doudas miesta gatviem senė ta pašielus.

Kompiuterė garsā

Tīl akmou silicė so metalo sunkio,

Nesocėrps nē žuodio nē garso liūdniausio.

Statem žvīra kalnė kāp baisiausė slunkē,

Ėšgoliejė omžius žemie isėkniausė.

Kažkas kasė, skaldė, noma bodavuojė,

Grėižė, tėrpdė, trīnė ė ont stakliu kielė –

So aiškiausēs pruotou nelauktās pavuojēs –

Traukė ėš silicė anuo skombė vielė.

Paskou anou līdė negėlem bliūdelie,

Skīlelės pramošė ė kėitā oždarė,

Ė atradė nuolė – vieneta piedelė –

Vėskou somontava ont pluokštelės varė.

Stūmė pėrmo nuli, tas nelinda, spīries,

Vieneta pridiejė pri bejausmė kūna –

Bet anėi siūbava kāp dėrvuona svierės,

Ėš doubies silicė niekor nesėstūmė.

No ė ėlgā vargė kaitaliuojė, topdė –

Vienetus ė nulius sotelkė i eilė,

Leidont stėprė sruovė, schemas atsėboda,

Jiemė strapaliuotė sava šuoki kvaila.

Vo žmuonims reikiejė, ka doubeliem ēto

Ėš vėinuos i kėta, kor šalėp sodietas,

Ė tuolīn bėldieto, kāp žmuogos karietuo,

Ka vėsė galieto garsa tou gėrdietė.

No tuo keista triūkšma žmuonis nebatstuojė –

Taisė ė rikiava, viel ėš naujė stumdė,

Ka pėrmuojė raidė garsē ėštartuojė,

Pasėversto tuonu vėsuokēs rokundās.

Ė ont gala vėskou parkondė dėdvīrē,

Vieneta ė nuli tēp par gruotas traukė,

Ka silicė pluokštie garsā atsėskīrė,

Ėš membranas tronkē ėšliekė i lauka.

Tēp žmuogos negīva akmėni pakielės,

Ė atradė garsa, tuobolėna tuonus –

Barbė žemā lekas tā silicė vielē,

Ė Šuopena klausuos vakarās maluonē.

Senuojė truoba

Tėik aplūžusi, apspūrus –

Nebėngta pešiuot vėšta,

Stuoga šiperinis sūris

Miediu žalomuo tėrštuo

Šuonūs roustgalē išlindė –

Rėbkaulē arkliū lėisū

Vabalū ė musiu glindas

Tėisas puomedio vėso

Vo jau čiokorė po stuogo

Dolkės vuortinkliu joudū,

Ontruobis lig sėrgtom sluogo,

Būt nojuodīts negandū

Pro mažīti pėlka longa –

Trėkampio mažuos akies

Kleva šakas slīst par dongo –

Joudus debesis ekie

Vo kerties sodietas krūvas

Ne vėinuos nomū kartuos

Kas atlėka, kou sokūlė,

Kuo ni mėrės nebvartuos

Bet vės tėik ėšmestė gaila,

Biegont laikou – kou žėnā –

Gal prirēks ė otėis kailė,

Ka atēs šalta žėima.

Tēp ė dieliuojuos ont truobo

Krūvas notrintū daiktū

Ė netėmpos, ė negruobos,

Ė nejiemos ėš kėtū

Jau soėra truobuos roustā,

Plīšiūs mienou švėisoliou,

Šou pribiegės kertė ousta,

Nesustuojės bieg tuoliau

Ė nogriuovė tou laužali,

Dolkės rūka sokorēs,

Mona tieva ronkas žvalės

Če atejos ožkorēs

Vėituo tuo gėmiau, ožaugau

Ėšejau, nebgrīšio jau

Ta truoba – geriausė draugė

Ka nedingto – pribėjau.

Plaukiuojėms

Mūsa karklīnielis no nomū netuolėi

Ož kapū pakalnie, pėivas vėdurelie

Pasėlēsem grētā, nodondiesem šuolēs

Dolkės ė žuolīnā kuoju staibius velies.

Trauks auksėnės smiltis doborė gėliausė

Ondėns pėltovieliu sokorē nutīsė,

Pri sruovies ne kūno, šėrdė prisėglausi

Ė kāp ruonis tėkros ondėnie vartīsis.

Ė gaivinsės ronkas viesomo saulieto,

Ė nodrėngs no kopras sūra prakaitieli,

Ė so saulės zoikēs kūno sosėlietė,

Žvelgsem vėn i tuoliu ėšskalauta mieli.

Vo paskou pėivelės pakraštie sogolė

Šėlomelė gaudiem dongėška ė švėisė

Ė siūrava viejie ėlgas pėivu žuolės,

Ė rodiejė šuonā saulie atsėtėisė

Vo kalbū kalbieliu kliebie nesotėlpto

Vėns pralėnkės kėta aiškėna ė diestė –

Kāp i gelmė nierė no torieklu tėlta,

Kāp ėšmuoka plaukdams gelmė npgalietė

Neėlgā tetroka ta vaikīstės bėržė

Auguom ė i aukšti, ė i stuori dailē,

Ėškėlėmu aibės kūnūs nosėbriežė

Tīlē atsėboda ėlgesē ė meilės.

Ė kėtė rūpesnē jau po galvas sokuos,

Nuors i paupi bieguom maudītėis ne karta

Bet i vondinieli biegonti išuokės

Vėn matā tou gelmė, kor vaikīstė nardė.

Juonėnės

Aš ėš vāka omžiaus senē jau ėšējus

Ė papartė žėida naktimis neėiškau

Nuors ė Juons pri stala alkieriou vėišiejė,

Ė naktės Juonėniu siautiejė pri mėška.

Tik dėina bėrželė ėšsiūbou mon galva

Spindolingo paukštiu ė rasū žuodīno,

Ka po pėiva braida vasarėnės spalvas,

Žuoliū varpuos vartuos mielėnė žėidīnā.

Ka papūtos taikē saulietam viejuokšliou

Solingou pakalnie vasaruojaus pluotā

Līg po jūra plaukiuo krūmā atsėluošė,

Ė žoviedras baltas tuolomuo lekiuoto.

Par pat šėrdi kuošas tū laukū geltuonis –

Spindolē ė viejē, mielsvomas bekraštės

Vėrpolingā leidas no kalvelės šuona

Juoniniu dėinelės margaspalvē raštā.

Aš nebrasio žėida, nē papartė krūma,

Nikomet nebrasio, niekam netėkiesio –

No bėrželė vieju saulieta geroma

Tik lingousio pėivuom, opelio tekiesio.

Pri rėbuos

Dėinas, naktis, valondas, mėnotės

Rėit vežėmās, vėrtėniem ėlgum

Gali kriuoktė, jouktėis, a žegnuotėis,

Sėrgtė vėsuom žemėškuom lėgum

Ėšsėžiuojus, tonkē vėn nostebus

Kraustau po šapieli, veizo vėn

A nebūsio par daug kuo pagrēbus,

A nerēks pasėbaisiet savėm.

Pats keistiausis atradėms atejė

Nelauktā, kap obags i nomus –

Jē jau kou netīčė praveiziejē –

To nebgriaužkės, savės nebkamouk.

Nieka ėš vežėma nepajimsi,

Lai važiou – prikruovē so kaupo, –

Ė ka ons ožkliūs ož kuokė kimsa,

Noveiziek, a ne vėskas kumpou.

Ė rauduonis žondus gal apjimtė,

Nebnuoriesi nieka ėš anuo,

Jē gīventė nemuokiejē rimtā,

Jē nemiegā jouka ė dainuos.

Gal atrasi dūkstonti geguži,

Ka lakstē, ka šuokā so draugās,

Ė šėrdelės pagreitiejė dūžē –

Konkoliava vėrpesēs džiogēs

Gal ėšvīsi veida, ė ne vėina,

Korėi rašė spindolēs vėlties –

Tuokės mielsvas, šėltas mienesėinas,

Ė sparnā jau skīdiou pakeltė

Bova kartās ė vargū, ė skausma –

Nebmatīsi taka kor eini

Bet i sava varga isėkniausus

Omžēs nemorksuosi pasėinie.

Daug kuo tūs vežėmūs gal atrastė,

Mes ėšmuokuom daug kuo ėš anū,

Vo senatvės dėinas ėlgas, prastas

Tėn prironkio trupiniū skaniū.

Atmėnėmā

Dėinas, kāp grībšnē so ėrklo –

Bova sausis, jau gegužis...

Vo laivielis kerp kāp žėrklės,

Baltou atmėnėmu driūžės.

Blėzgoriou sapnā spalvuotė

Mamas pasakuom papouštė,

Bovuom no vargū pėlvuotė,

Mama sakė – laimės paukštē

Bova dėdėlie gerībė,

Lėptė i statiausi kalna,

Īrodavė mėška grībās,

Sokuomuos ont tieva delno

Vėn tuoliau galiejē ētė,

Kartās kėltė, tuolėi liektė,

Ė nokrėstė kāp i vata,

Kėita akmėnīna plėka

Jau neliuobam bebėjuotė –

Degė drouso mūsa akis,

Ka ont spronda ruopšties juotė

Puokarė rauduonas blakės

Niekor nepadiesi savės –

Tėn jog ejuom, kor reikiejė:

Mėrosėms tratiejė salvės,

Vo gīvėms – doubie kėnkieju.

Šou

Liūdesīs aptraukė morza –

Ruoduos būs pasaulė gals

Nakti kaukė, baisē orzgė –

Sklaidies šonėis madrigals

Vagis laukė ė sotemos

Laužies i duris ėlgā

Ė ėš sena ipratėma

Šaukė, kaukė – mes draugā.

Vo šonielis sauguo kūtė –

Laksta, daužuos pri būduos

Nuors dongos ont žemės griūto,

Nesėtrauks ons ni pieduos.

Nieka jog vagims nereiškė –

Pīlė šonėi so švėno

Rauduonava, sėrpa braškiem

Žuolės pelkie krovėnuo.

Mėrė šou nasrus pražiuojės –

Gol kap nopiešts ont žuoliem,

Vies pavasarė važiuojies

Kėima saujuo dėdėlie.

Ė dabā ta laika pieda

Apsėpīlosi kraujēs

Tēp gėlėi šėrdie isiedus

Švīstiuo atvaizdās naujēs.

Blosas

Ak, tuos mūsa kaima blosas

Siautiejė po luovas baisē –

Kėik par nakti atsėbusi –

Griaužė, kāp kėrmelės vaisi

Bet ė dėina – ne daugiausē

Bus truobuo tau kor ožlīstė,

Nuors ė kuojės apsėausi –

Šuoka blosas linksma tvista

Mama tēp jau neveiziesės

Privėlks ajerū ė kėtkuo,

Bet ka žūtom blosas vėsas

Ė ka kėik ramiau palėktom

Neožteka tū žuolieliu,

Barstiemuos so mėltās dusta

Ė tik toukart mūsa lielės

Asluo liuob ramē ožsnūstė...

Tēp ė varguom mes po kara

Pėnkmeti, tėkrā, ne vėina

Vo par radėjė vėn varė –

Torem vėskuo, līduom plėina.

Ė ont staibēs kuoju sava

Nešiem liūdesi ė laimė,

Ė naktim ėlguom sapnavuom

Stalina blosinga kaima.

Šėlta dėina

Kuoš viejielis lauka –

Tū žėidū saldībė

Vo po kėima plaukiuo

Žalomo apdrėbė

Medē atsėbodė

Ėš žėimėnė mėiga

Nosimetė roda

Pernīkštė sermiega.

Sospruogdėnė kėita

Pumpora žėivelė

Žėidā ėšsėrėta

I pasauli žali.

Špuoka rosvas plunksnas

Spindoliou sėdabrās

Ka sošėlė plūkas,

Tonkē vėn ė baras.

Vo mėnotė kėta

Švėlpau ė kvatuojės,

Līg apgėrtė būto

Nebnostuov ont kuoju.

Svaigolēs apkluotas

Žemės gīvas plīnės

Spindolinga puotas –

Almontiu šaltėniu

Ė prigierus saldė

Kvapa ė gruožībiu,

Barbė malkas skalda

Vakarėnēms žīgems.

Sosėdvejėnėmā

Nieka žemie nier tiktā po vėina –

Vasara so rodėnio draugau,

Net prastiausi pačiaus muolė sėina

Par metus vėskuo prisėragau.

Aple žmuogo nier kuo bekalbietė

Vėns i kėta mėn doubės gėlės,

Vaikēs laužas i mergātiu klietis

Saldomo ė žuodiu pagalēs

Nuor, matā, tavi vėsā ėškvuostė

Sužėnuotė, kas ė kāp sostuov

Ka paskou galieto tava skruostus

Vėn kuočiuotė kāp grūdū siaustous

Žmuogaus kūnė tūnuo isėtaisė

Angelā ė pragarā velnē –

Anėi pīkstas ė kuoliuojės baisē –

Kol padžiaun vėns ontra ont vėnies

Vo žmuogos tuo vėsa nesopratės

Nemėigt nakti, kuošmarus sapnou –

Nelabėīje sok i pekluos rata,

Angelā – kor erdvės mielėnou

Nebūn nieka žemie šiuo po vėina

Šalėp jouda baltou nekaltoms,

Pri pat saulės glaudas mienesėina

Šalėp pouka – akmėnėis kėitoms.

Bruolė morzelė

Kāp ont lauka sosėvielė

Nelīgomā ė klanā,

Sriova ašaras par smieli –

Veida īlinkēs švelnēs

Laikou biegont plaukā dīga,

Gieries pelėnū donga

Ė ont lauka rausva, līgė

Plieties raukšlieta banga

Ė dabā bruolielis mona

Īr maluonos ė dėivuots

Ėšaugėnės vākū guona,

Joukas – daug nebiedavuo

Ė šėrdės jau sominkštiejė

Glaudas tīlē pri vėsū,

Paliūliouts senatvės vieju,

Rodėns darganu viesiū

Vėsė veizam i kelali –

Laika dingosė muonus,

Šliaužam i ramībės šali

Kāp i nuosavus nomus.

Pabaigā prdiesio žuodi

Ėš skaudiuos boities vagū –

Jau mėrtės vėskou parskruodė –

Aš tarsi ognie dego.

Vėn atsėmėno bruolieli

Ētont vėrtovės stalo,

Vo kapelė lėngvos smielis

Bėrst ont pasaku žėlū...

Mėška gieris

Par pušīna žalsva spīgli

Sunkas saulės gelsvomielis,

Vo šakuos paukštelē spīgau

Balsa lig dongaus pakielė

Ė po aikštė, kor vīniuojės

Berža garbanas ont viejo,

Saulės spindoliūs vanuojės

Sakās medē apvarviejė

Doudas mosės ė spalvuotas –

Pamėškies žaliuos pleštekės,

Bimbalā pro mediu gruotas

Šaun i dongo līg apakė.

Siedo ont kelmelė sena –

Sominkštiejosė ė sausa,

Žaloma ėš medė venu

Mon i šėrdi parsėkrausta.

Vasaras debesis

Minkštā pri mielė golas

Poukieliu baltomo,

Po tuo vīniuojės vuolās

So spindoliū luomo.

Ė nier pėktoma juokė,

Ognėniu joudoliū,

Tik saulė linksmā joukas,

Ka aš žuolie golo.

Viejielis šaka orbėn

Senuosės vuobėlėis,

Grēt debesis kāp gondrā

Par dongo pasėleis.

Ė lieks, ė lieks i šiaurė

Vo po tuo ont pėitū

Par vėsa dėina kiaura

Ė nikam nenutūps.

Vo jau gėlėi sotemos

Rauduona tuoloma

Ėšaus naktėis sutana

Ė ont žvaizdiū nomes.

Kels

Do ėlgė šlaiā soglodė –

Kieli apgaubė kāp saujės,

Patem dognė, līguo lodie

Baltas dolkės viejie siautie

Raituos kels i aukšta skardi,

Pošū ronkas anou laika

Ė i rītmetini skaidri

Mediu žalomas ėšplaiksta

Žīd rauduonas šlaita ruožės,

Mielėnou žėidā žuolīnu –

Dongos žīdromo apvuožė

Vėsa panuoramas plīnė...

Vondėnie

Stuogs gilīn i žemė,

Medē smeng i žarda –

Līguo būtum Seimė,

Abe gėrts be varda

Kvietkas so šakneliem

Švelnē saulė gluosta

Līguo dā ė nelīn,

Bet sošlapa glousnē

Akmėnis vėsuokėi

Debesis prispaudė

Žuolės linkst ėš jouka,

Lek kāp paukštē raudės...

Vo ka sosėmaiša

Vondėnū pavėršios

Žals krontū kepaišis

Šuokėnie kāp veršis

Dar kėik pagīliavės

Pasėmoista dailē

Ė aplaiža kleva

Samanuota kaili

Vo kregždelės čīrėn

Ė siūbou po uora –

Kāp joudā sostīrė

Žemės meteuorā

Vakarū pašvaistė

Brend i prūda aki,

Kor polkelēs raituos

Mielėnas pleštekės

Jau po bėški krūmā

Valkstuos palša rūka,

Ė dėinuos karūnuo

Perlā apėbloka...

Keistė debesīnā

Vėina vakara prīš līto

Pasokam akis i vėršo –

Dar ni lašos nenokrėta –

Drimb ont saulės potas tėrštas

Kou tėi viesolā sijuojė,

Groužtu groužtās dongo vielė?

Jouda tuolomuos sėjuona

Lig pat šakoma pakielė.

Bet rimtā nematies nieka,

Tik dėinuos švėisa prigesa.

Ė no debesū vainėka

Bėra žemīn šėltas rasas

Liekė ognis ė soknioba –

Trėnkies i dongaus joudībė...

Līg maišīto tėršta srioba

Mėlžėnā audrū sokėbė

Vo po tuo kelė lašelē

I žuolelė jauna krėta,

Ė kvepiejė rūtas žalės

Po longās lig patė rīta.

Viedrīnā

Šlapės ė galtuonas

Veizas anū akis,

Ė ont stėba pluona

Tīlē vijie plakas

Ė jaukē sokrėtė

Švėisēs žėborelēs

Veiz par žuolė reta,

Į pasauli žali.

Žėida vėdorelie

Īr geltuonė oustā,

Īr medaus taurelė

Bitis ka ožousto

Ka pžbėngės cikla

Viel gražē žīdieto –

Atėdouto sieklas

Žemē pažadietas

Pažemiou

Atgoliau ont vejės,

Žuolės jau ėšauga –

Stėibā sosėvėjė

I dėdiausi lauka.

Ė žėidā ėš vėina –

Barsta gelsvus mėltus

Bitis zīz par dėina

Anās apėpėltas.

Saulė kaitrē kepėn

Kaktas norasujė –

Ėš gėliausė sklepa

Vabals ėšriepliuojė.

Ė bangou dėrvuonā

Karštė dūmo margo,

Ė žaliājem kluonie

Īr vėsė novargė...

Papartīns

Kāp strūnelės žalės

Ėšsėtėmpė stīra

Stėibelius sukalė

I pakalnės žvīra

Ož anū pošelės

Varv stėibās rodiausēs

Taks vingiou pro šali –

I mėškieli rausas

Sausviejis pakėlės

Pašokou, pagluosta

Kāp gražiaosė pili,

Žaliū mėškū suosta

Ė tīluo noskėndė

Mėigt kalnieliu pluotā

Papartīna spindēs

Švėisē pažabuotė.

Bovės miedis

Tropotē vėsuokė dīdė

Ė pormieliu ivairiausiu

I žuolīna sosėbrėda,

Ė gilīn i žemė rauas.

Ė rodė, ė pėlkė – veizous

Ėš tuo sena kelma rėitas

Ė guojelė žali vaizda

Īr savuotėškā pakėitė...

Bova miedis, auga stėipies

Metu metās če žaliava –

Gal kuoks ousis arba lėipa,

A žėidelēs poušies kliava...

Bova miedis, bova gruožis –

Vo dabā tik tropotelē

Bėrst i mėška minkšta luožė,

Pri pat mėška jouda kelė.

Ė ėšnīks kāp niekor nieka –

Skrozdis ėšnešiuos ė paukštē,

Vo kas no anū belėka –

Žemė sosėrinks poikiausē.

Veizous atsėstuojės tīlē

Ė klausaus uošėma žalė

Mėška medi švelnē mīlio –

Kuožna želontė šakelė.

Mėška taks

Siauros mėška taks šėluojēs

Lėp i kalna, linkst i slieni

Pri pat krašta dailē kluojės

Žalės samanieliu plienis.

Ė mielenės, ė vaivuorā

Vėrpėn sava žėidus viejie

Pri pat taka pasėkuorė

Vuors tinklieli sosėvėjės

Pro pošū šakas tuolībė

Veizas žīdromo sostingus,

Ė sojodė, ė ėšklėbė

Debesis ont medė kinkuos

Vo takielis apibėrės

Spīglū adatuom geltuonuom

Sava ėlgo jousto gėras,

Ė žaliū lazdīnu bruomuom.

Pliuorė

Bova baltas šaltė dėinas,

Šiela speigā, stėprė viejē,

Vo dabā nebier ni vėina,

Jau i žemė novarviejė...

Ė tojau žuolelės skleidies,

Spruogėniejė pomporelē

Saulės spindolelē žaidė –

So spalvuom gegožė žalė.

Ė pliuorelė po pat longo

Žėidus ont stėibelēs kruovė

Skleidies, gražėnuos prīš dongo –

Līguo būtom sogoluovė.

Ė pražīda vėina rīta –

Mielėno lėipsno pakėla

Kvep līg kėimė atdarīta

Pardoutovė žalė šėla...

Ė pavasarėnēs kviepēs

Vies gainiuojė saldi kvapa,

Ė prīš saulė atsėvėipė

Džiaugies vėsė noma plepē

Biega dėinas poikė laika –

Ė savaitė, ė ontruojė

Pliuorės žalės šakas plaiksties –

Saulės švėisa atrajuijė

Ė po tuo žėidā noroda,

Sosėtraitė ė nonīka,

Jau sieklelės žalė grūda

Pīnies i šakū vainėka.

Paprūdie

Jau nieks negal daugiau bešauktė

Ož ėlga gegožėnė dėina,

Ka ėš doubelės pasėšiaušė

Be saldumīnu ė be pėina

Ėšnėrst vėsuokės ondėns spalvas

Ė sotėrštiejė gīviu ėkrā,

Ė karštas nepruotingas galvas

Pasėner i kūrība tėkra.

Dainiou ė raša sava raidės

Sojodindamė stuorus maurus,

Vo gondros ėlgakuojis braida

Ė met vėskou i gerklė kiaura.

Trīs beržā

Mūsa kėima pakraštie

Pri garaža pėlka

Sklaiduos ė tujau tėrštie

Šakas žalė šėlka

Vėns i vėršo, i žvaizdes

Pasėnešės baisē

So vėršūnė išvaizdė

Do kėtus vėn taisa.

Vo svīruoklis muo anam

Tīstontēs vainėkas,

Nieka, bruoli, nežėnā

I savi inėkės.

Kāp siūboutė īr gerā –

Saulės vieji jaustė,

Ė ont laika atarās

Briežtė žalė skraistė

Vo tretioujou īr sunkiau –

Niekor ons nelondiuo,

Stėrksa saulie atuokiau

Tuoks līg nosėgondės.

Ons nenuor garbies keistuos

Žuodēs kor rīkioujės,

Diel puikībės praskėistuos –

Lai kėtė rokoujės...

Būn ons sava vėituo vėns –

Vėskuo īr lig valē...

Ė i erdvės nesruoven

Sava jausma žalė.

Jē jautriesni kou sotėks

Pamatīs be žuodiu –

Pats dėdiausis pasiotėms

Tēp tik pasėruoda

Smelkas ons šakuos tako

I žėidieliu nervus

Vo paskou kvapās lekiuo

Kāp pėlkuojė gervė.

Ė sokraun rodam maše

Sunkė sieklas lėmti

Kor ont žemės nolašies

Augtė ė gīventė...

Laukū spalvas

Tėik vėskuo gali matītė

Ė pajostė mėška gruoži

Ēdams vakarė ā rītė

Ėškėrsto krūmaliu ruožo

Kuojės šlapės no raseliu –

Būtum līg par opi brėdės,

Ė itraukės vaizda ciela –

I retuos svajuonėsvėdo.

Gėid lakštigala mėnkiausi,

Ė kikilis karkčiuo tonkē –

Sklind gėismelės vėsuokiausės

Par saulieta rīta lonka

Vo kvepiejėms tū žuolīnu,

Vo skaidroms bekraštė lauka –

Līg žėideles mielsva lėna

Nuvaiskiejė tuolē plaukiuo.

Bet sostuotė da nenuorio,

Da vėsuokiu dīvu rasio –

Ė brendo par žuolė stuora,

Kor opielis vingius raša

Gorgoliou pašielės šuokis

No pat ežera notrūkės,

Nebovau girdiejės tuokė

Garsa aidontė par rūka...

Vo paskou, ka jau išėla –

Ė rasa spalvuom pražīda,

Saulė pri banguos prisvėlus

I pat gelmė isėbrėda...

Par galtuonā balta smėlti

Ruopėniejė ė šuoliava,

Skaidri spindulieli šėlta

Kaišiuojė i žvīnu lava

Ė ont kronto isėtaisės

Mės, a sapnos, a tėkruovė?

Gruomolioujo uora vaiski,

Gorgoė opelė sruovė...

Dvė pėinės

Vākštiuojau siauro tako

Pakriaušēs mėškieliu,

Patio saulieto laiko,

Žėidās apsėvielės...

Pėinės bova līgē dvė

Vėina kou tik skleidies,

Vo ontra šėltuo erdvie

Plaukus jau paleidus...

Ta geltuona, kāp ognės

Švėitė tarp žuolīnu,

Ė patiuos daubuos dognė

Linksma daina pīnė –

Kāp pavasari gerā

Īr žīdietė pėivuo

Karpītlapė, ka dairās

Ont kuotelė tėiva

Pats savi gali mīliet,

Tavi dongos gluosta,

Tau prilīgtė tegalies

Tik karalios suostė...

Vo ontruojė tuo patėis

Kera, jau nublokus

Tīvoliava pakraštie

Rostontēs spīgliokās

Nebrūpiejė nieks anā,

Bova nosėmėnus –

Skleidies pėivuo aimana

Iš sunkiausė švėna

Sklaiduos sieklas po laukus

Ont savū sparnieliu,

Pot vakaris palonkos,

Kor anas pakielė...

Ė belėikt vėna mintės –

Kol žīdietė galem,

Kol svajuoniu apjimtė –

Gerkem taurė žalė...

Neliūdiekem, nepadies,

Ka solinksem vėinė,

Saka ėš patiuos šėrdėis

Noplunksnouta pėinė...

Gegožėnė

Jaunė kaima vīrā šuokius tonkē kielė.

Ne, ne daržėnalie, vo gerā parinkė

Kor pri medė stuora ė netuolėi kelė –

Apsėtvers so mėitās gara pėivas rinki.

Vo paskou ėšlīgins, ka nekliūtom kuojės,

Ka gelieto soktėis puoras tarsi grouštā,

Pri kraštū soulelē eiliemis rīkioujės,

Tēp geriausė salė anėi liuob paruoštė.

Ė saulelē krimtont, biški jau paėlsė,

Renkas jaunė vīrā ė mergātės poikės,

Ožtvertuo pėivelie dūdas grajėi valsa –

Ēk i aptvarieli ė flirtouk so vaikēs.

Po kelinta šuokė jau ė saulė leidas –

Rauduonou padongė lėngvās debeselēs,

Ė po kuožna žingsnė ė ėš kuožna veida

Sklaiduos apgaulingas linksma žuodiu trelės.

Ėlgā pūtė dūda ėlsas mozėkontā –

Daug jaunū kaimietiu šuoktė sosirinka,

Nesiedies be darba, nežvalgīsės kontrē –

Praded puosma trauktė šostrės dainininkės.

Apie kėima kleva, šaltėnieli tīra,

Apdainiou sustuojė savoujė jaunīstė,

Aple daili truopni ė mondriausi vīra,

Kuri gaspadėnė lėižovio sovīstė.

Ė pakėlės mienou klausuos išsėžiuojės,

Bet ne kou temata par mėglelė pluona,

Ė žvaigždie Aušrėnė – jau pati gražiuojė,

Mėrg dongaus platībie kāp akės cėguonės.

Vuos notėlos dūduoms, artėmam karklīnėo

Čiaušk naktėnē paukštē ka ė mėglas sklaiduos,

Nier geresnės lėmpas už mienolė blīna,

Kol dongou tebkuorol da nenosileidės.

Bet naktės ibrėda jau i gėli laika,

Ė švėisa vakarė jau i rītus sokas,

Savas palīdietė vīrā nosėtaikė,

Ė po do sokėbė kažė kor pasproka.

Ė naktės norėma, ė trumpam apsnūda,

Kol aušra pažadins rītmetėni paukšti.

Atsėmerks rasuotė žuolīnieliu prūdā,

Ė pradies viejielis krūmu pluota šiauštė.

Prisėkielėma

Barbė daug kningieliu ė dabā paskaita,

Tor vėdou sodiejus rimta mintiū kraiti.

Po mažiausi laša sotvėnkė daug meilės,

Ėš tuo gimst ė žuodē, ė rėmoujės eilės.

Išminti – brongiusi sava omžiaus torta –

Ded i kuožna eili netičiuom sokorta.

Ė dabā prisieda kortė naujė minti –

Kou ana pasaulie linkusi brongintė.

Jog geroms nevakštiuo no žmuogaus atšuokės –

Tor so šėrdėis jausmās būtė isėsokės.

So žmuogaus pasaulio, kasdėinībės truoškēs –

Vo žuodingas frazės īr tonkiausē toštės.

Ė ka tēp jau būto tėkromuo tėkriausiuo,

Žmuogou rēk ė miešla nemažā paraustė.

Īr vaistā geriausė, ka soprastum kėta –

Rēk i vėršo kėltė ė i varga krėstė.

Kam neteka alktė, dounas plota krimstė,

Nesopras ons omžēs bada veida rimta.

Tik padarės klaida, nuodiemie noskėndės,

Sopras kuokės slīdės soklīdėmu grindis,

Kuoks vėdaus pasaulis žmuogou īr iskiepīts,

Kāp ons vargst ėšlīsdams iš klaidū paliepės.

Vo išlindės tonkē, kāp rūkuorio gėmės,

Viel sogrīšt pri sava bjaurė ipratėma.

Kāp tuokem atleistė? – klaus tėkruojė mama –

Nuor tojau ėšgautė atsaka ėšsami.

Nesupront, ka žmuogos prigimtie nešiuojės

Vėsa žemės brūda ė vėsus pavuojus.

Īr silpnībiu terba, išdėdoma toštė,

Ė negal par omžio nikāp atsėbostė.

Kas anou pažadins atgailīstės būviou? –

Rēk baisiuos patrankas negirdieta šūvė.

Jog gėlėi iklimpė dar patiuo jaunīstie,

Mėršt ni nepabandė ėš klaidū ėšlīstė.

Īr teisībė vėina mūsa marguo žemie –

Rēk pri Dieva glaustėis, rēk savi nožemint.

Tuo dėdiausė mena – kāp savi sojimtė,

Konėgs teišmuokīs nosistatės rimtā.

Tuoks kāp bovės Vilios Orvidū suodībuo –

I vienuolė meilė vėsė sergou kėbuos.

Anuo sieluo švėitė žėborīs geroma,

Ė vėliuojė kuožna ētė i tou noma.

Kėik tuokiū mes torem Lietovuo – saujelė,

Vo miešlīnūs šliaužuo tūkstontėnės kelės.

Patis gimstam sėlpnė bluogie jau imėrkė –

Kuožnam miesta butė, kuožnuo kaima pėrkiuo.

Ė patėms rēk rastė konėgū, švėisuoliu,

Rīžtėis padarītė rimta drousi šuoli.

Piningā dėdiausė be vėdiniu nuoru

Neišves ont kelė, negražins i duora.

Rēk aukuos dėdībės ė švėisuos vėdėnės,

Ka atbosto gieriou vienetā ė mėnės.

Kāp kvietka

A, ka tas biržielis isaulēs sokėlės

Atgaivėna vėsa so kalneles šėla –

Žīd ežeinė ūglē lig patiuos galūnės,

Mielėnou, geltuonou pėivu vėso kūno.

Barbė ēs po pėivu žėidus pabraidītė,

Gaivio laukū uoro praustėis no pat rīta.

Ė dabā sostuojus veiz pro maža longa,

Kāp apsėriedītė, ka patėktom lonkā,

Ka paukštelē pėivu tavi pripažinto

Ė nebūtum pėnkta kuojė pri pakinktu.

Barbė veiz i skrīnė – tor bliūzieliu krūva –

No spalvų apsvaiga, asluo vuos negriova.

Notarė geltuona tėmptė ont krūtėnės

Ė sijuons mielsvāsis tėks pri apatėnė.

Žėnuomās, nuorieto kvietkuoms pasėpouštė,

Kāp jaunīstie sektėis kuokė rūtu puokštė,

Bet a sosėtėkus žmuogo bus paduorē,

Ka sena ont galvo kvietku prisikuorė?

Ne, geriau geltuono bliuskelė švaistīsės

Po Juonėniu žėidus be juokiū dornīstiu.

Mielėns sėjuonielis, kāp rugiūs vasėlkas –

Barbė veiz i savi kou tik apsivėlkus.

Ka ė senā griešnas mintis ēt i galva,

Pluona figūrelė tebier kāp ė spalvas,

Ė krūtėnė tebier dā kāp reikint kėita,

Lai anou pamatė trėn žiuogelē rėitus.

Tēp jau sosėtvarkius Barbė ēt ėš kėima,

Žėidās rauduoniausēs sopas duobėlėina,

Pasok i beržīna, kor žmuoniū daugībė,

Kor jaunė rateliūs sokas sosikėbė,

Kor po do paklīdė vėsa nakti braida

Ė abodo klausuos sava šėrdėis aida.

Barbė ėr nuorieto da i krūmus līstė,

Atsėmėnus vėina Juoniniu dornīstė,

Bet sopratus grētā – tėi laikā pradinga –

Ožvedė so senēs kalba skrupulinga.

Kėima prūds

Kėima prūds i dongo sava aki zolėn

Kiaura miela dėina no aušruos pabodės –

Pri kraštū ėlgiausės ė lapingas žuolės

Ondėnie vėn šalda sava barzdas rodas.

Vo jau tuos kor prūda vėdorie ėšstīpa,

Aukštas ė stamantrės žėidās apsėkruovė –

Apatėnēs lapās, kāp kuokiuom kapstīkliem,

Ėras par prūdali kāp par kuoki griuovi.

Prūdkraštie lapelē tīvoliou smolkiausė,

Oždeng mielsva aki kāp kartūna joustuom,

Tik vondėns žiuogelē stīpčiuo kāp kaliausės –

Vabala ė musi tujau pat sošlousta.

Prūds be glousnė būtom niekam neitėkės,

Īr lėntū tėltielis ont baslēs ėškėlės,

Stuov ėlgė parkanā no žėiviū noplėkė,

Apmautė ozbuonās, viedrās ė bakelēs.

Saulie kep par dėina, ka lauko kvepieto,

Ka sopėlts pėinielis neprarastom skuonė,

Lig pat kėtuos dėinuos vielīvūju pėitu,

Šviežomo ka traukto, kap nomū maluonė.

Īr ė gaspadėnē kou pri prūda veiktė –

Karšta dėina biegtė prakaita nogrėistė,

Ė ka bėngas darbās ožkėšta savaitė,

Paprūdie prisiedos moštė skani svėista.

Vo ka jau sutemos mienou pasėruoda

Ė i prūda gelmės tīlē isėtaisa,

Kiaura nakti glousni su bangeliems juoda

Ė rasuom žuolīnus aple noma laista.

Vo korklē ėšlindė ėš dėinuos orvieliu

Švėlpau ė pruovuojės so lėisuom žaliūkiem,

Ė kamė i tėršta porva isėvielė,

Par naktelė vėsa elsiedamė plūkas.

Vėns kraštielis prūda ajerās apaugės

Ė viejielis dailē anū lapus lonksta,

Jodontės bangelės sosok žalės sraigės

Ė paleid i gīli kāp strielės ėš lonka.

Pakraštēs kėimālė stīpsa tuoruos mėitā

Īr daržielis, svėrtės, pastatā ė suodnos,

Pakūtie šunielis ėlsas sosėrėitės

Ė duntis ateiviou tujau pat paruoda.

Ė gīven pasaulis so nomās ė prūdas,

Ė šeimū darbelēs ėštėistās prīš dongo –

Tarsi omžėnībie mielėnuo prisnūdės,

Būtom Dieva meilė vėsos apsėdongstės.

I senatvė

Karštē vasarelės kāp pirtie išmauda,

Tik nuēk pri opės nusiplauk lig siūla –

Tau pacīpaus pėmpė sava gėismė graudė

Ė pėmpiokā kiaušė lokšta prasikūlė.

Veizo sau i ronka, i krūtėnė veizo –

Tuokėi jau sublioškė savės patē gaila,

Ta švėisiuojė saulė tuokė liūdna vaizda

Senē jau nebmatė ont žuolīna kailio.

Ė tik vėina laimė – dā galio riepliuotė,

Dā galio girdietė ė matītė tuolėi,

Mon bėrželė saulė ė žalėijē pluota

Īr širdie iaugė kāp i kėita muoli.

Dā galio pajostė ondėnė drungnoma

Ė matītė žuolė linkstontė nu viejė,

Ė darželio sava kvepontio pri noma

Galio pasidžiaugtė švarē nuraviejus.

Ė senatvės guolis, kol viejelē sokas,

Kol žėidās maluonėn vuobėlės ė vėišnės

Īr vėsai dā jaukos, minkšts ė nesusmokės,

Ė gīventė gal dar suotē ė patiešnē.

Ė ka prakaitoutas kuojės nusipluovus

Pasoko i taka par rasouta gruoži,

Kāp dėdiausi laimė mon sapnoujės luova

Ė geltuons riežiielis longė atsivuožės.

Linksmā gīvenuom

Adatas ė siūlā nedėlstou ni laša

Parsiova lėkėma vingius ė pakriaušės –

Žmuonis prisėmintė monės tartum praša,

Ėš tuoliausiu tuoliu tīlē atsikraustė.

Jau senē nopjautė medē atsėvėipė

Barsta sava rasa i pėivelės žuolė,

Ė pražīst viel Kapū gatvės aukštas lėipas,

Kvep baltė jezmėnā palongie sogolė.

Sošmiežou ož stėklou šėltuos dėinuos spalvas –

Kels, kūtalė, kleva apvali keporė,

Gelsvās vasaruojēs nutapītas kalvas,

Ont anās viel plaukiuo miediu žalės borės.

Kelė pėlkas raidės akmėnelēs grīstas,

Pagriuviūs dilgīnės ė lėpėkā raituos,

Kol basnėrtuom kuojuom i anas ibrisi,

Pūsliem pasipouši so rauduonuom skraistiem.

Tonkē vėn, ka karvė šlėmš žuolelė minkšta,

Pagriuovie skaitīsio radės kninga reta,

Kartās nosėmėnės ne ėš skausma inkšio –

Dženės ė Tarzana filma nepamatės.

Vo miestelė gatvės bova jog ne toštės –

Draugū kelės eilės so ėšdaigu pinkliem.

Tavės nebsolaukės atskubies tetušis,

Ė nomėi brazdiesi ka virpies ė kėnklės.

Jē nutversem minkšta kamūli gumini,

Dousemuos be pruota stadijuona aikštie,

Nuors muokīklas galvā pašarus sumīniem,

Gailestė nikuokė nieks nebandė reikštė.

Ginčīsės, ka žaisem be teisiejė kuokė –

Ivartius skaičiava kuožnos sava nuosė,

Kāp rungtīnės bėngsės, būto līg pėrmuokā,

Kas šėndėin prakėša – to nesožėnuosi.

Ė nomėi ka griši vakarou atejos,

Mienou žvīgaus medie tarp žvaigždiū ikrėtės,

Žībčiuos jau rasuotas ožnomėnės vejės,

Nuovargis jau skaudins tava pluonus rėitus.

Ka dabā grumtīnės anuo laika kraustau –

Vėns truobuo palėkės, a kėimė prisiedės –

Ne, ni vėna karta negalio paraustė,

Gluostīdams iš naujė senū metu piedas.

Mona ronkas

Dailē jog jodiejė, jouda douna raikė,

Vo dabā jau lenkas i kaulieta sraigė.

I anas beveizint akis isėskaudėn –

Atplaišo šiuo žemie bēsi prisėglaudės.

Pėršta nieks da gatvie i moni neatrem,

Bet ėš nostebėma akis soblėg kaitrē.

Kėts nostebės mirkčiuo, ė par peti sokas –

Veiz i mona kopra, kāp noskelta šokė.

Nuors poikiausē žėna – vėsė žemie pūsem,

Bet vės tėik ons džiaugas – tebier svēkū posie.

Mon tik atmėnėmā pri šėrdėis prilėpė,

Kol toriejau pėrštus – nebovau atvėpės.

Ė mergātė gluostiau, glamuoniejau jaukē,

Ė sojiemės pėrštās anou artīn traukiau.

Ė žuolelė pjuovė – pradalgie ėlgiausė,

Ė arklioka kinkė – anuos monės klausė.

Kartas ė armuoškas gozėkieli spaudė,

Ka polkelė linksma šuoka salie liaudės.

Ė prīš sruovė plauktė ronkas tuos galiejė,

Vertont plūgo vaga savės negailiejuos.

Veizo sosėkaupės – kas ėš tuo belėka?

Nuorio nosikeiktė, kāp dornielis Mėkė.

Rēk pruotingam žmuogou tou vėskou pakeltė,

Ė soprastė aiškē – če nerasi kalta.

Kėik jau kuo belėka – metā, gal ontrėijē

Ė atsižvilgiesio kėtuo karalijuo.

Pagėiduos gėismelė, kas ė malda kuokė,

Ė ožkas i žemė be mažiausė struoka.

Nuodiemingam pasaulie

Barbė daug kningieliu ė dabā paskaita,

Tor vėdou sodiejus rimta mintiū kraiti.

Po mažiausi laša sotvėnkė daug meilės,

Ėš tuo gimst ė žuodē, ė rėmoujės eilės.

Ėšminti – brongiusi sava omžiaus torta –

Ded i kuožna eili netičiuom sokorta.

Ė dabā prisieda kortė naujė minti –

Kou ana pasaulie linkusi brongintė.

Jog geroms nevakštiuo no žmuogaus atšuokės –

Tor so šėrdėis jausmās būtė sosėsokės.

So žmuogaus pasaulio, kasdėinībės truoškēs –

Vo žuodingas frazės īr tonkiausē toštės.

Ė ka tēp jau būto tėkromuo tėkriausiuo,

Žmuogou rēk ė miešla nemažā paraustė.

Īr vaistā geriausė, ka soprastum kėta –

Rēk i vėršo kėltė ė i varga krėstė.

Kam neteka alktė, dounas plota krimstė,

Nesopras ons omžēs bada veida rimta.

Tik padarės klaida, nuodiemie noskėndės,

Sopras kuokės slīdės soklīdėmu grindis,

Kuoks vėdaus pasaulis žmuogou īr iskiepīts,

Kāp ons vargst ėšlīsdams ėš klaidū paliepės.

Vo ėšlindės tonkē, kāp rūkuorio gėmės,

Viel sogrīšt pri sava bjaurė ipratėma.

Kāp tuokem atleistė? – klaus tėkruojė mama –

Nuor tojau ėšgautė atsaka ėšsami.

Nesopront, ka žmuogos prigimtie nešiuojės

Vėsa žemės brūda ė vėsus pavuojus.

Īr silpnībiu terba, ėšdėdoma toštė,

Ė negal par omžio nikāp atsėbostė.

Kas anou pažadins atgailīstės būviou? –

Rēk baisiuos patrankas negėrdieta šūvė.

Jog gėlėi iklimpė dar patiuo jaunīstie,

Mėršt ni nepabandė ėš klaidū ėšlīstė.

Īr teisībė vėina mūsa marguo žemie –

Rēk pri Dieva glaustėis, rēk savi nožemint.

Tuo dėdiausė mena – kāp savi sojimtė,

Konėgs teėšmuokīs nosistatės rimtā.

Tuoks kāp bovės Vilios Orvidū suodībuo –

I vienuolė meilė vėsė sergou kėbuos.

Anuo sieluo švėitė žėborīs geroma,

Ė vėliuojė kuožna ētė i tou noma.

Kėik tuokiū mes torem Lietovuo – saujelė,

Vo miešlīnūs šliaužuo tūkstontėnės kelės.

Patis gimstam sėlpnė bluogie jau imėrkė –

Kuožnam miesta narvė, kuožnuo kaima pėrkiuo.

Ė patėms rēk rastė konėgū, švėisuoliu,

Rīžtėis padarītė rimta drousi šuoli.

Piningā dėdiausė be vėdiniu nuoru

Neišves ont kelė, negražins i duora.

Rēk aukuos dėdībės ė švėisuos vėdėnės,

Ka atbosto gieriou vienetā ė mėnės.

Kūtalė

Bova dėinas žalės ė sīluos užteka –

Par dėinelė lėnū dėrva liuob nurautė,

Vakarou atejos nežaliava akis,

Soka nomėi grīžus vėsa žīgiu sriauta.

Kūtės bova naujės dar eglė kvepiejė,

Sėinas ėš stuoriausiu roustu pastatītas,

Bova gaspaduorios vėso ikviepiejo,

Barbē daugiau sokuos aple pečiaus plīta.

Biegs Joudmargės mėlžtė, gīvuliū pašertė

Ė laiko pakrēktė, ė vėskou rikioutė –

Temstont jau ožkeltė vartu ėlga karti,

Ka anū suodības nieks neaprokouto.

Tēp gīvenėms ejė kap kazuoka trīpont –

Nikam nesostuosi, nikam neožtroksi,

Jē kas nuors i šuona jau ne tēp pakrīpa,

Tėmpsi viel i vėita vuos negaudams trūkė.

Vo dabā kūtelės stuogs grebiestās karpa –

Ons gėlėi ilinka, luotā pasėruodė,

Metā ėšsėjuojė kiaurā sėinu tarpus,

Lūžėnuom pavėrta vėsa ūkė lodė.

Barbė veiz ė tarpās ašaruojės vėina –

Kāp trumpā gīvenėms žmuogou širdi linksmėn.

Ė pagluostius ronkuom kiaura kūtės sėina,

Takelio i suodna žīdonti noslinka.

Mona kelē

Tuolėmās kelalēs no patiuos jaunīstės

Baso sava kuojė eso daug noējus.

Aštrė akmėnelē varpė piedas minkštas,

Žondelius gaivėna vasarėnē viejē.

Kelė joustas ėlgas kāp baltė abrūsā,

Pakelės dolkietas, net žuolie pabalus –

Ka novargsio tīlē ont žuolies nugriūsio

Pri opelė kuokė biegonti pro šali.

Vo kvepies tīriausē vondėnė prigierė

Mietas ė serbėntā krūmūs isėterpė,

Ė širdie sovuoksio, ka laukinis gieris

Īr laukū platībie ė ont mažo kerpe.

Žėnuomās i kieli pasėjimsio dounas

Ė rodā rūkītu lašiniū brīzieli,

Ė ka ėš kreželė jau vėskou sošlouno,

Veizous, ka žuolīnu jau tėrštā prižielė.

Ož kelalė vigiou, sokontem par pėivas,

Ėšgėrsto so gudiem dzingėnama dalgi –

Marškėnē pjuovieju tarsi baltas ėivas,

Šliauž par žali lauka – nesustuo, nežvalguos.

Padėrviū alksnīnā līg tuorālės žalės –

Kuožna lauka riežie aug ėšsėkietuojė,

Tarsi mūsa žemie būto kas ikalės

Žalė lapa žėnkla ė tik tou kartuojės.

Vo ont kelė gala būs sosėtėkėmā,

Atlaidā švėntūju ė veselės tronkės –

Atvertė vartelē gėmėnaitiu kėima,

Ėštėistas mīloutėis šėltas geras ronkas.

Ont pamato

Barbė īr ne piestė, nuors negal važioutė –

Nier nē kuokiū ratu, ne arklioka rauda,

Bet kuojieliu sava nežad dar padžiautė,

Ė akim i tuoli tonkē vėn pašauda.

Kou jau rēk i kopra ikabėnus tempas –

Vakar prisėvėlka gīvšakiū berželė,

Kol reikiejė degtė žibalėnė lėmpa,

Rėša pėrtėi šloutas ė ont aukšta kielė.

Anā tas darbielis i pat dūšė skverbas –

So kvapās ė darbo truopnē sorīkiuoto –

Jog gera šloutelė, kāp ė švėntas verbas –

Puokštė tor primintė, so poikiausio kuoto.

Ne tiktā ont soulo če kėimelie siedint,

Bet ka jostum džiaugsma karštie nosėplakės,

Ka prīš kėta žmuogo tau nebūtom gieda

Ė ėšejos rėngtėis, ka švėisietom akis.

Jau sorinkus šloutas Barbė ēt i truoba –

Tēp lėngvā kviepoujės vakarou pritemos –

Klaus savi kāp reikint vėskou apsiliuobus –

Kažėn tuoki darba a pagėrtom mama?

Ė mėnotė kėta kėimė pasėtrīnus,

Palīdiejė saulė ož miškieliu krimtont,

Ėš darželė kvietku kvepontiū priskīnus,

Notarė ka laiks jau duris ožrakintė.

Žėnuomās, pri luovas, atsiklaupus maldā,

Sokalbiejė sava artėmėms atmintė,

Ė ka nakti mėiga nieks nedrumstom saldė,

Rītė atsėbosto tik aušrelē švintont.

Mona lėntīna

Prikrauta kāp reikint. Vėsa omžiaus triūsa

Skėrstiau ė dieliuojau kāp i kuoki rūsi.

Ė dabā ka veizo – īr kuo pasidžiaugtė,

Īr, ka ė noporta šiorpolē dėdžiausė.

Puokarie bovau aš tėkra aktīvistė,

Daug kas pasakītė tuo šėndėin nedrīsto.

Lenina žinklieli atlapė prisegus,

Vākštiuojau po kaimus ka suodības degė.

Tievs ė muotinalė par naktis rauduojė –

Ėš kor ta mergātė – tėkra rauduomuojė?

Žėnuomās gailiejuos, ka negautiuo gala –

Klasiu kuovuos gėrnas dėina nakti malė.

Vo paskou kromsnuojau muokslus ožsėspīrus,

Ė ožbėngus nomėi so dėpluomo īriaus.

Pouliau jau padietė kaima žmuogou dėrbtė –

I kolkuoza prasta, kāp neplauts i pėrti.

Muotrėškas soejos lėnū lauka ruovė,

Ė akies prakeikė rusu bėndra ruojo.

So žmuonim rokoujint, Barbē plieties akis –

Ė laukā ė truobas vėino balso sakė –

Ėš kulkuoza gerā laimės nesokorsi –

Nepadies nē muokslā, nē pėrmūnu korsā.

Aš pabiegau grētā, vėskou tėn palėkus –

Kaima žmuogo – verga noskriausta ė plėka.

Pagalvuojau, jimsio kaltė kėta gala –

Ne vėsė jog taiguo Sėbėra sošala.

Viel kėbau i muoksla, kondau ožsėspīrus –

Lenina ė Marksa raštu ėlgus skīrius.

Muokslu kandidatės laipsni isigėjus,

Po dalelė griuoviau Marksa karalėjė.

Tik vėsė bėjuojė, monės tīlē vėngė –

Taisė mona minti tarsi kalvis kėngė.

Tēp ė isėīriau i šėndėini laika –

Sava žingsnēs ejus, i kėtus netaikius.

Nesekies gīventė, kou bepadarīsi –

Ė dabā Barbelė kap Biliūna Brėsios.

Omžio sava vėsa blaškies kap doburkie –

Par kolkuozu liūnus sažėningā morkdies.

Ė jiegas praradus sied pri tuos lėntīnas –

Ė ne vėina dėina liūdesie konkėnas.

Jē nebūto rusā mūsa krašta ėngė,

Leistom Barbės laika daug daugiau laimingas.

Opalielis

Ežers i opali nosilaista svuori –

No ėlgiausė krašta vondinieli šėlta,

Ons skaidrio neleidas ni švariausem uorou –

Spindulē rokoujės tik so dogna smėltė.

Ved Barbelė karvė tuo sėdabra gertė

Ė pati išuokus šuonus apsėtaška.

Ana sava Joude, kāp geriausē martē

Dėinuos vėsus vargus plaun no pėrma lakšta.

Vo paskou sostuojus veiz i tuo opelė

Sraunoma suvīta ėš blizgiū vėrvieliu –

Kāp ons, prasėgriaužės par veliena žalė,

Vingēs ė doborkēs līgoma parskielė.

Kėik jau kartu anā beatēt i pėiva,

Vėn gražiau atruoda krūmā ė žuolīnā –

Šiūmetiu žilvītiu vėcis ėlgas tėivas,

Kor kreželiou pintė kou tik prisėskīnė.

Suviliuo upielis paukštiu vėsuokiausiu –

No pat atšėlėma če balsams nier gala.

Krīkštau margas pīlės Barbē i pat ausi

Čiolb naktim karklīnė ė lakštingalelės.

Tiktā sausras ėlgas ka ožkaitėn kartās,

Pėivas opalielis ėšdžiūn, sosėraukšlie,

Ė vėsa gīvībė dognė ėšsivarta –

Šuokėnie dumblīnė sėdabrėnės aukšlės.

Anū prisigaudius i vidrieli sava,

Anā vargšė žuvi ežerou gražėna –

Valondū ė žīgiu ana neskaičiava,

Bet rūstībė saulės iš šaknū pažėna.

Pri sausuos vagelės atsėsiedus mastė –

Tēp vėsė ožtruokštam, ka gīvībės versmė

Ėšdžiuovėn lig gala mūsa laika klastas

Ė turi jau sava poslapi užverstė.

Bet praējos sausrā prasidiejė liūtis,

Atsėgava medē, žuolės ė opielis –

Barbė kuožna rīta i pėivelė kiūtėn,

Kor sruovie putuota gorgesēs pašiela.

Pamėškie

Dėinas rodėnėns, kol saulelė švīstiuo

Īr be gala jaukės, vėrpulingā tėrštas –

Ė paukštāti medie da gali ėšvīstė,

Ė gėismelė trumpa da gali ėšgėrstė.

Iprastās takelēs etont kor i mėška,

Lapu geltuonībė daža vėsa pluota,

No mėgluos krūmalē rītmetēs pablīškė,

Vuortinkliu sėitelēs kāp stuogās apkluotė.

Pamėškiū suodības suodnās aplėpdītas,

Kvep baltā rauduonė vuobolā ėš tuola,

Kamėnā ė sėinas ėš rauduonu plītu,

Gėrgžd i balta berža svėrtės atsėkuolus.

Trīkšt šaltėnēs žemė, vingoriau griuovielis –

Gali atsėgertė, prakaita noplautė,

Tvėsk da pėivuo baltas rodėnėnės gielės,

Barsta siekla rodā nogrozdiejus plautė.

Tarp baltū kamienu jauna beržīnelė,

Pri pat lauka krašta kor žemesnie vėituo,

Kor minkštuos kerpelės ont žemė prižielė,

Stīpsa rauduonikis ont kuotelio kėito.

Ė akis itėmpės apveiziek aplinkou,

Anėi miegst sopoulė po kelis ėšlīstė,

Ė, kap žmuonis saka, dvėlimkā sulinkė

Če ė būs sorėntė grību karalīstė.

Ė novargus grīši pėlna krieži tėmpus,

Korsi koknie ogni ė večerė ruoši,

Ė oždegus sena žībalėnė lėmpa,

Kėrsi skani grība krieslė atsėluošus.

Raviejėms

Nier bjauresnė darba – nīpriuotėis eželie,

Kor žuolie dėdesnė ož morkelė maža –

Nuotrīnės, balondas tēp jau isėžielė,

Ka darbielis lėngvos Barbē vėrst i laža.

Niekor nenošuoksi, niekor nepabiegsi –

Žuolėis mėnka stėiba jemi so pėrštelēs,

Jē smarkiau patrauksi, vėskas eit po biesa –

Karto ėšsėruovė morku šaknis kelės.

Ė tori darboutėis so abėdvėm ronkuom –

Prilaikītė morka ė ėš lieta peštė,

Tuokės nuobuodībės – tojau lai patronkas,

Geriau Barbė tėmptom kuokė sunkė našta.

Vo pabėngos darba atēs jau prijimtė –

Kėik belėka morku ežgalie ravietam,

Jē reikies ožvuolīs kalba baisē rimta,

Ka akims ė ronkuom jau nebrasi vėitas.

Ė priprata Barbė no mažū dėinieliu

Vėskou sotvarkītė, ka nebūtom žuodiu,

Ė paskou par omžio sunkės naštas kielė,

Ė ni vėns darbieis anuos nenojuodė.

Vėsumet miniejė sava gera mama,

Ka ėšmuokė dėrbtė nesėskundont uoro,

Ė noētė kieli tuolėma nerami,

Ė gīventė žemie koklē ė paduorē.

Rašītuos

Korėi kningas raša īr garbingė žmuonis,

Talėntās apaugė kāp gražēs plaukās,

Bet doubiets kelalis nevingiou par kluoni,

Priartie bedognės, dīkomū laukā.

Kol ont kalno stuovi, vėskas kuo poikiausē –

Īr draugū geriausiu, nuotaika dongaus,

I bedognė krimtont viejē švėlp pro ausi,

Tavės, kāp benomė, nieks nebėpriglaus.

Īr naktės tomsiausi ė baidīklės stūgau,

Tojau pat sojiestė gali pats savi –

Nebier žemie nieka, nē dongaus, nē stuoga,

Belėikt tik prapoltė nevėltiū sruovie.

Daug kas ė pasaka – pruots ana aptema,

Nebsupront nē laika, nē šeimuos, nē kuo –

Ė laukiniu šuokis so garsās tamtama,

Kāp lėipsna par gaisra akies belekiuo.

Ė žmuogos geriausis gal tavi nokėrstė –

Kāp Verlens prismaugtė muotina truobuo,

Gera no baisiausė ons nebmuok atskėrtė,

I bedognė lēdas aklā, apgraibuom.

Krizē pasėbėngos laika ramės bangas

Tīle teliuskoujės mozėkas garsās –

Bieg kūries i truoba, atsėsied pri longa,

Atēt i pasauli puotepēs drousēs.

Ė šėrdės ėš naujė tarsi atsėbodus,

Prisėpėlda gierė, laistuos i šalis,

Pėnas švėisi jousta ėš garsū ė žuodiu –

Lek sparnās somuojės siekmiū komėlīs.

Ė tuokiūs audringūs pruota praradėmūs

Sokas dėinū, naktū, mienesiu pīnie,

Kol lėkėms ėšblaška jouda gaisra dūmus,

Vo šėrdėis šaltinis džiaugsma pripėlnie.

Sizipa akmou

Akmėnieli sava aš ėlgā vuoluojau –

Būtiuo pasėstatius pīlėma nemaža.

Autuomatā šūvēs kāp šoniekā luojė,

Ont kopruos so peilēs žmuogaus skūruo rašė.

Rėtėnau, galvuojau, ka krīželė sunkė

Bruolems nebrēks neštė, kāp dėdiausė varga.

Aiškėnau, idavus paskuola palonkė –

Noma pasėstatė, diekėt platius longus.

Daug kuo Barbės akis jau līguo nebmatė,

Tarp keistū pavuoju bova pasėmetus.

Lai pakėnt tortingė, lai sopront, kāp reikint

Žmuogo netortinga skriaustė nosėteikė.

Prigimties nē pruota žmuogou nepakėisi,

Bado gal ons mėrtė, daug kou ėškintietė –

Kuožnos nuor gīventė iprastėniem teisiem –

Žėna tou lietovē, rusā ė kinietē.

Ė Barbelė sunkē – narkuomans tėkriausis –

Atsėkrapštius akis, sunkē atsėboda.

Komunizma šmiekla ėš sieluos ėškraustius,

Staties sava sieluo jau kėtuokė būda.

Ė vėsė darbelē – rašėnē ė žuodē

Bova tuo pasaulė ėšmėslū prisiedė,

Ė vėskou no vėršaus lig šaknū parskruodus,

Ėšmetė i doubė, užkasė kāp gieda.

Pėnkėsdešimt metu Barbė jau atvargus,

Ė metus beprasmem darbou ėšeikvuojus,

Veizas i didiūsius komunizma sargus,

I anū ėšpoušta apgavīstiem ruojo.

Ė negal tīlietė, ė negal ožmėgtė,

Ka nemata žmuonis paprastū dalīku –

Kaišiuo darba liaudē stalėnini mėta,

Ė ėš džiaugsma žmuonis kāp laukėnė klīkau.

Vasaras dėinas

Nikāp nepapeiksi vasarėnė laika –

Rītmetiu saulietu, nē tīluos vakarės,

Ka ė tas lītielis kor ožkloptė taikuos.

Šiorpuliū nē baimiu žmuogou neivara.

Jē saulietas nītis kėimė ėšsiblonda,

Kuojės patės mindiuo judesius vėsuokius –

Atėtraukus doru laukutiniu sklėndė

Barbė ēt pri prūda tīlē paviepsuotė.

Saulė tujau kaitėn nogara ė šuonus,

Ka lėgū nebrasi žėbori oždegės,

Jau po darža sokas Barbė be sėjuona –

Gelbie rėdikieli no šuokliūju spragiu.

Vo ka līn, i vana stuogā lašus varvėn,

Džiaugas ka batvėnē tēp i aukšti rėitas,

Netuolėi pėivelie ganuos žala karvė,

Nosėkaišus bolvės verdas kuošė pėitams.

Kartās ė i kninga isėkėrtus tūnuo.

Ė gīven pasaulė kėtuokiuo kertelie –

Nebgėrd kāp rokoujės devīnė perkūnā,

Kor dongou ė žemie bruzdesiu privielė.

Barbė muok sokiuotė truobuo laimės rata

Interneta vaizdus pri dėinuos prijungus,

Pri kalbuos žemaitiu daug kas jau priprata –

Ė džiaugsmā ožpėlda pavakari drungna.

No ė vėsas dėinas ožjimtas lig lobu –

Ni vėinuos sekundės, ka nobuodē būto.

Mėnotelė mėnka no darbū pagruobus,

Eili kuoki dorsta kāp vainėka rūtu.

Vasaras vėdorīs

Cīp aukštā paukštātis pošie pasėkuorės,

Tēp lėngvā keliaujo, nebjauto ni svuorė.

Ė vės tėik mon gaila cīpontė paukštelė –

Kuo tou liūdna klīksma ont mėško sokielē?

Veizo atsėvertus i tou aukšta poši,

Varna ontsisitūpus bėng vākus ožmoštė.

Dėdilie kāp tītars, so snapo stuoriausio

Taša tou lėzdieli, vėskou laukuon krausta.

Barbė jem lazdelė ė sudoud par miedi

Varna išsėgondus kronktelie ėš giedas.

Ė ka dar kartieli ožvanuojė Barbė,

Jouds mėrties šešielis vėskuo nebsuardė.

Ētontē par staibius braukuos mėška gielės,

Barbė net sijuona ėlga pasikielė –

Lai koten, lai draikuos vasara po kuojuom,

Lai šakelės tīlē lūždamas kvatuojės.

Barbė ēt pakalniou pri opelė sraunė,

Kor par akmėnātius linksmas sruovės braunas,

Kor tiekmie lingoujės jau pražīdės biežis

Bengelės i šuonus kiaura dėina briežės,

Kor kerpelės žalės akmini sominkštėn,

Ė joudou noskėndė lapā dā pernīkštē.

Pri pat ondėns viejie žalčialunkis švaistuos –

Anuo rausvus žėidus Barbė renk kāp vaista.

Ka komet jau strienas iskaust, nebėpajod,

Trėn tū žėidų soltim kol atgaun pakajo.

Ė meilingo žvilgsnio lonka noveiziejus

Barbė jau pripjuovė žuolių našta ciela.

Viel kumpou i kalna, nejaut skausma juokė –

Jau šėrdės Barbelės jouktėis īr ėšmuokus.

Žėnuomās, ka sunkē i kalvelė kielies –

Daug pririnkus nešas vaistėniu žuolieliu,

Džiaugies ka apgīnė paukšti tėn pas poši,

Ka dėina prabiega negolint, vo plošont.

Pošīns

Mėška pošis šėltas, rodas

Žėivies žvīnelio apkluotas...

So žalēs krūmīnas juoduos

Šakas rėibės ė kudluotas...

Tėi kamienā i pat dongo

Braiža mėška vertikalė

Līguo sėina kas belongė

Būtom ėš anū sokalės.

Vo šakuos vėsuokėi gīvē

Trėnas, žiaukčiuojės be gala

Paukštē diel skīlelės kīvuos

Korėn īr genīs prakalės.

Ė kvepiejėms saka gelsva

Kāp kava pažadėn minti,

To kāp paukštis pasėkelsi

Nikāp nebnosėraminsi

Kėlsi, krėsi viel pri žemės

Žiuopčiuosi be juokė garsa –

Vėskou i savi pajiemės

Kailie sava nebsėtversi.

Miesta kėims

Lend mon i patė aki

Žėidās nobalus slīva

Če pat ont kėima taka

Jausmus švėisius ėšpīlus

Ė maža lapa vingis

Viejelie žalē braižuos,

Vo katėnoks aptingės

Sau letėnelė laiža.

Ė blėzgė noma aki

Kabėn šaka ėš mėiga,

Ė rausvo žėido plakas

I pėlka longa rėikė.

Ė mūrā bluoka noma

Par žėima ikīriejė

Pajotė tou gražoma

So paukštēs rakiniejės

Ė vėskas jod ė siutie,

Kāp ė vākā po kėima,

Ė nešas pėlnas saujės

Pavasarė dvelkėma.

Dėina ė naktės

Dėina genas nakti

A gėrdiejuot? – genas,

Nuor anou uždegtė,

Ka žvaizdelės senas,

Kor i taka pėnas

Nežibieto aiškē,

Būto nosėmėnus

Vėsa dongaus aikštė.

Gienies ė paėlsa –

Nesogausi paukštė,

Kors tomsībė pėlsta

I padongė aukšta

Lūpas nosėkromtė

Dėina nosėmėnus,

Kāp tėkriausi plompa

Prisėspruoga vīna...

Bet tojau po šaltiu

Naktės jem trumpietė

Dėinuos piedas baltas

Vipotėniūs mietuos.

Bet senā šīkštuolē

Dā daugiau nuoriejuos

Ėšdraskītė guoli

Naktėis karalėjės.

Mienou ka ėšnīkto,

Žvaizdės ka ožgesto,

Ka naktelė nīkė

Kas doubie ožkasto.

Neėlgā betroka

Tuos dornīstės keistas –

Rodėnėnė rūka

Drobolės ėšskleidus,

Viel naktės atgėjė,

Sotemuom grūmuojė –

Baisē paėlgiejė

Anuos joudas kuojės.

Tēp ė tor jog būtė

Niekor nenošuoksi –

Šaltė viejē pūtė

Vasarā i nuosi.

Vo po tuo viel saulė

Jiemė ėlgint dėina,

Kol žvaigždīnā Šaulė

Atsėsokė ėinas

Vasarini laika

Nešė viel pasauliou

Ė dėina paklaikus

Griaužė naktėi kaulus.

Tēp ė sokuos ratā,

Keities metu spalvas,

Kol dėina soprata –

Naktės īr so galvo.

Abejėms gīventė

Rēks po erdviu skraistė:

Naktėi – tomsē temtė,

Dėinā – švėisa skleistė.

Bovuom tuokėi pat

Lig patiuos senatvės Barbē šėrdi tvėlka –

Kāp ont kreiva taka soka ožsispīrus –

Jauna tarsi bieguos no bovėma pėlka

Ė i nauji kronta so knīgeliem īries.

Daug kou skaitėniejė, rašies i dienīna

Ė patrauklė minti sau i šėrdi diejuos,

Jog muokīklas soula ne, ne veltou trīnė –

Daug poikiū dalīku ateitės žadiejė.

So savoujė laimė vėns laimings nebūsi,

Rēk, ka šalėp kėta ašaras nekrėsto,

Rēk tou didi tiksla ė kėtėms ipūstė –

A ne omžēs muokė gerbtė švėnta Kristo

Jog ne veltou saka, ka jaunima niekās

Kartās gal apgautė parsėdavė niekšā –

Žuodēs apsėdongstė, nepabūgė grieka

Alkstontem pakėšė vuogtuos potras liekštė.

Ė ka Barbė veizas i miestus ė kaimus,

Kėik vėsuokiu nieku sogalvuo vaikiokā –

Vertas hunveibinās, hitlierēs be baimės

Mintis i groužtieli kėita sosisokė.

Nemiegink vėliuotė sava patarėmas –

Neprijims, ėšniekins – anėi vėskou žėna –

Kāp tories gīventė, i kou atsėriemos

Judins daugiakalbi tautini vežėma.

Komet pruota jimsės, kėik anėi besiauties –

Vėrp senėisėms šėrdis veizontėis ėš šuona,

Vo jaunėijē šūkau baisē isėjautė

Ė beveizont renkas i teisiū koluona.

Kou žmuogos gīvendamss atrundi, igauni –

Kuožnos tor nobriežtė sava ronkuom driūžė.

Ė vėsor pabūtė, ė žingsmioutė šaunē

Apsivėlkos laika atnešta drabuži.

Praeits omžios

Veizous i gatvelė akmėnelēs grīsta

Pėlka dėinuos vaizda nuotraukuo kor lėka –

Pakinkīta arklė neėšvaizdė rėstė,

Ėš bažnīčės vėrstont būri katalėku.

Tuo dongaus tuoks pilkis tarp senū truobaliu,

Koriū sėinas kiūksa kalno pakėlnuotas,

Vo pro debesieli spindulīs nobalės

Sutvėsk nomū kėima žuolīnieliu pluotūs.

Vovėina truobalė – miesta ižīmībė

Apalēs pastuolēs nuosi pasėstatius,

Paėlgūs longeliūs švėsas jau sužėba

Ė kėlnėijē puonā privažiou so ratās.

Če savėvaldībė ruoš dėdiausi balio –

Ūkininkā renkas ė miestelė puonā,

Vo netuolėi tousuos Muosiedė bedalē –

Stīpčiuo prisėbraukė vėinam noma šuonė.

Daug tū krautuvieliu žīdā če pristatė –

eklamou dounelės kepalieli stuora

Ė pardoud nbrongē, nier kuokėi piratā,

Vo miestelė mūsa tėkrė gaspaduorē.

Veizous ė galvuojo, kėik anū pražova

Vuokītiou ožejos tvarkuos padarītė,

Lėka toštės gatvės, ė nomā kap žuvis

Išmestas i kronta svetėmėms prarītė.

Vo paskou po biški vėskas viel norėma

Dabartėnē žmuonis maž kou ė bežėna.

Varta Barbė ronkuos nuotrauka be riemu,

Jautas līg ėškraustius tū laikū vežėma.

Ruoka atlaidā

Barbė da ni karta par daugībė metu

Atlaidū rugpjūtė nier nomėi praleidus:

Išēt prīš dėinelė, kāp no sena pratus –,

Vėdou tebnešiuojės senū metu aido.

Dabā jau kelalē kėtuom dėrvuom raituos –

Kalnelius nogrondė, līgomas padarė,

Daug tū bėndraomžiu be pėršliū, be kraitiu

Lietova palėka dar prīš pati kara.

Tėi kor neėšbiega, daug kuo nebsotiksi –

Gal tik kuoki seni a senelė korta,

Jau ne vėns pasiekė Dieva douta tiksla

Ė senē sospiejė žemie atsidortė.

Vo Barbelė džiaugas sava ėlgo dėino

Ė stipriuom da kuojuom mėnontiuom asfalta,

Ka gīven gražiausē, nuors palėkus vėina,

Gal keliautė tuolėi, lėižovio pamaltė.

Če bažnīčiuo tīlē, kam kertie ilindus,

Veizas i Dėivali ė pamuokslu klausuos.

Ruoduos, ka altuorē, klaupkas, naujės grindis

Kāp ė gėismės švelnē pri Barbelės glaustuos.

Pamalduom praējos žmuonis vėrst i lauka –

Artėmus sotėkė glebiesčioujės, džiaugas,

Vākā ė anūkā tarsi žuvis plaukiuo –

Pērk cokrėnė pīpka sau ė sava draugou.

Gėmėnaitē vedas savus i suodības

Ė pėitus skaniausius tujau pat ėštaisa –

Pavaišėn pīragās ė pernīkštēs grības,

Ided i torielkas šiūmetiniu vaisiu.

Kuokėi soejėmā jau miestalie būto,

Jē dainuos gražiausės ēdams neėšgėrstum:

Vīrā trauk graudingā aple žalė rūta,

Kor senē novītus stagarās pavėrta.

Muotrėškas ne piestės, atsėlīgėn grētā –

Sodainiou kāp chuorė, dėrėgojint vīrou,

Apie vaiki jauna ė naktelė reta,

Ka naujuos soknelės padelkas praėra.

Kas be sūrė būtom kaima gaspadėnė,

Kor apgavus vīra šuni laukuon vara –

Ivīkiu daugībė sotėrpėna dėina

Laiks vėsėms jau grīžtė i tievelė dvara.

Barbė sied pri stala rimta, sosėkaupus,

Ė anā biškieli nomėnelės kliova,

Kvėitas i vežėma gėmėnaitē taupė –

Rėš arklieli eikli no kėimelė kliava.

Ė kelio dulkieto gerā nositeikės,

Bieg arklīs neragints, gerā kieli žėna.

Grētā privažiava Barbės kėima taka

Ė ana ėšlėpa linksma ėš vežėma.

Kėik paskuodavuojė, keporės nokielė

Ė atsėmīlavė ėšsėskīrė švelnē –

Jē gīvė bebūsem – lig kėtū metieliu,

Jē neparėitiesem kamė nuors pakalniou...

Puotraukē

Gimdams jau nešiuojīs vėsa sava kraiti,

Kor tievā kāp douna gimstont tau suraikė.

Vėskuo tėn atrasi, ka tiktā prakveši

No slaptiausiu nuoru lig bovėma vieša.

Rasi tėn ispraustus lėgū labėrintus

Ė takus lėkėma i tavi imintus.

Tau tiktā atruodīs ka esi teisuolis,

Vo kėtė noskuodīs ka guli pasoulie.

Ė no pat vaikīstės baltū marškėnieliu

Ont bedugniem sopsīs ronkelės ėškielės.

Ė tievā sostuojė dīvīsės ėš tavės –

Ėš kor tas keistuolis īr če atvažiavės?

Jog nemuokiem bluoga, bet vėskou ons žėna

Vėn sunkie mondrīstės tarsi gertom švėna.

Daug kuo ons nemata, nuors pri nuosės kaišiuok,

Vo pri prasta veržas liguo būt pakvaišės.

Vo ka jau ons pavėrst i dėdiesni žmuogo,

Ė savi pamata tarsi bombā spruogos,

Jē tiktā galvelie ožtenk sopratėma,

Grētā vėn ons sokal sava būdou riema.

Īr tėn ė druovībiu, ė bjauriū truoškėmu –

Ginčėjės, pruovuojės lig pat užkėmėma.

Diel kuo vingēs mintis sokas apie daiktus,

Kor tievā atsargē vėn apētė taikies?

Diel kuo tau skaniejės vīns, draugā, mergātės,

Tarsi no luopšelė vėn tik tou tematės?

Dar vėsor nespiejės daug kuo nepalietės

Besėveizint tapa šiū laikū pilietio.

Nieks negal soprastė ė ramē atskleistė

Žmuogaus prigimtėnės ė spalvingas skraistės.

Laisvie ėišbujuojė puoliekē kāp vagis

Īr giliuo tomsībie sielas ožsidegė.

Ė kāp saulė kaitėn vėsa mūsa kūna,

Rēk patem palėktė mėlžėno – galiūno,

Ka savi kāp mėška gaisra ožgesintum

Ė kėtėms ėšreikštum aiškē sava minti.

Gimiem, ka gīventė, džiaugtėis ė mīlietė,

Ė mielaširdīstės prašontėms padietė.

Mamas atmėnėms

Rītmetēs mėigielis bova baisē saldos

Prīšpėitie tekelsious, dā kėik pasėroužius,

Nieks po švėisė truoba nežīgiou, nebalduos

Vo ož longou spīgau vasarinis gruožis

Morkā jau ožauga, ė agounu galvas

Barsta sava siekla par akis atvertas,

Kėtas dā teblaksta žėidās mielėnspalves

Mama renk i skrēta, ka neėšsėbērto

Po saulieta darža tarsi opie braida

Dvėlinka kvartūga ont pėlvo surėšus

Ė lingou agounas tarsi stuoras raidės

Po „Aušrelė“ Barbės sorėistas ė klėšas

Barbė maun i lauka niekor nenokrīpus

Ė tojau kabėnas mamā i sėjuona –

Valgītė ėšalka, ė kėitā prilėpus,

Kaulėi, ka atnešto dounas ė smetuona

Vo nebėngos darba kas nuories paētė,

Mama raun ėš ežės ėlga saldė morka

Ė agounuos mėrka kāp skaniesta reta

Ė atkėša Barbē, ka nostuotom korktė

Barbė kond nedrousē – a nenuor apgautė

Bet sovalgius pėrma tou soltinga kousni

Sūda viel agounu, traškėn morka griaudė

Ė norėjus laižuos – mama tėkrā duosni

Dėina grēta kaita, Barbės tik galvelė

Tarp žėidū ė lapu balto sėlko draikies,

Kol agounu derlio sojiemė lig gala,

Barbė davies kėimė so mažās patvaiskēs.

Tik daržė agounu mamas silueta

Atmėnėmu druobie rīškē notapīta

Barbė atsikielus vėn pro longa mata

Mažnē kuožna miela vasarelės rīta.

Kūtelė

Bova dėinas žalės ė sīluos ožteka –

Par dėinelė lėnū dėrva liuob norautė,

Vakarou atejos nežaliava akis,

Soka nomū žīgpus kol neblėks ni skiautės

Kūtės bova naujės dar eglė kvepiejė

Sėinas ėš stuoriausiu roustu pastatītas

Bova gaspaduorios vėso ikviepiejo,

Barbē daugiau sokuos aple pečiaus plīta

Biegs Joudmargės mėlžtė, gīvolius pašertė

Ė laiko pakrēktė, žousis parvarītė,

Temstont dark ožkeltė vartu ėlga karti,

Ka tvarkinga žemė pasėtėktom rīta.

Ė gīvenėms ejė kāp kazuoka trīpont

Nikam nesostuosi, nikam neožtroksi –

Jē kas nuors i šuona jau ne tēp pakrīpa

Tėmpsi viel i vėita, ka nebūtom trūkiu.

Vo dabā kūtelės stuogs grebiestās karpa

Ons gėlėi ilinka, luotā pasėruodė

Metā ėšsėjuojė kiaurā sėinu tarpus

Lūžėnuom pavėrta vėsa ūkė ruoda.

Barbė veiz ė tarpās ašaruojės vėina –

Kāp trumpā gīvenėms žmuogou šėrdi linksmėn

Ė pagluostius ronkuom kiauras kūtės sėina,

Takelio i suodna žīdonti noslinka.

Smeng par šėrdi

Smeng par šėrdi mintis paprastas ė tėisės,

Barbė ka rokoujės so gimtėnės tuolēs,

Ė so tās kor mėrė, kor daugiau nebkėisės,

Kor i anuos šėrdi bova atsėkuolė.

Tas gīvenėms bova margs, vėsai besielis,

Ė dėinelė tėkra retā teėšvīsi,

No onkstiausė rīta truopnē atsėkielus,

Tvartūs jog skondėna vėsa laika švėisi.

Par vargus vėn brėda no vėsū atlėkus

Kartās nebsoprata kou berēk darītė,

Nuors gīvena truopnē ė so katalėkas,

Ė so tās, kor kūrė tou švėisiesni rīta.

Galvuos kaita mintis, diel nomū, diel žiemiu,

Kartās bruolis bruoli skaudē dībavuojė,

Kor vėskou valdītė bova apsėjiemė,

Laužė kaima žmuogo be juokiū pavuoju.

Nieks jog negalieto teisintė teisiūju,

Ka šeimas ėšžodė sosėjiemė žmuonis,

Arba tū, kor rusu nopėrktė trasiuojė,

I beprasmė jiega minti sovīniuojė.

Vėina tik dalīka Barbė gerā žėna –

Nakti atsėbodus neprašaus pro šali –

Mums nepagailiejė kėtatautē švėna,

Bet ė patis bovuom noskriausrė bevalē.

Jau kaltū nebrasem, ė teisēs nebūsem

Kuožnos lai po sava šėrdi pasėtrainiuo

Lai nelonksta spronda vuokītiou, nē rusou

Nepardoud gimtėnės ni ož kuokė kaina.

Kāp kvietka

A, ka tas biržielis isaulēs sokėlės

Atgaivėna vėsa so kalneles šėla

Žīd ežeinė ūglē lig patiuos galūnės,

Lėngvam viejie blaškuos rausvū žėidū ognis

Barbė ēs po pėivu žuolė pabraidītė,

Gaivio laukū uoro praustėis no pat rīta.

Ė dabā sostuojus veiz pro maža longa

Kāp apsiriedītė, ka patėktum lonkā,

Ka paukštelē pėivu tavi pripažinto

Ė nebūtum pėnkta kuojė pri pakinktu

Barbė veiz i skrīnė tor bliūzieliu krūva

No spalvū apsvaiga, asluo vuos negriova

Nutarė geltuona tėmptė ont krūtėnės

Ė sijuons mielsvāsis tėks pri apatėnė.

Žėnuomās, nuorieto kvietkuoms pasėpouštė

Kāp jaunīstie sektėis kuokė rūtu kuokštė

Bet a sosėtėkus žmuogo bus paduorē,

Ka sena ont galvo kvietku prisėkuorė?

Ne, geriau geltuono bliuskelė švaistīsės

Po Juoniniu žėidus be juokiū dornīstiu

Mielėns sėjuonielis, kāp rugiūs vasėlkas

Barbė veiz i savi kou tik apsivėlkus,

Ka ė senā griešnas mintis ēt i galva

Pluona figūrelė tebier kāp ė spalvas

Ė krūtėnė tebier dā kāp reikint kėita

Lai anou pamatė trėn žiuogelē rėitus.

Tēp jau sosėtvarkius ana ēt ėš kėima

Žėidās rauduoniausēs sopas duobėlėina,

Pasok i beržīna, kor žmuoniū daugībė,

Kor jaunė rateliūs sokas susikėbė,

Kor po do paklīdė vėsa nakti braida

Ė abodo klausuos sava šėrdėis aida.

Barbė ėr nuorieto da i krūmus līstė

Atsimėnus vėina Juoniniu donīstė,

Bet sopratus grētā – tėi laikā pradinga

Užvedė so senēs kalba skrupulinga.

Pavielintė sosėmāstīmā

Nier lėngva senatvė, nuors poukūs atmetus

Barbė sava ėinas ėlsėn vėsa nakti,

Īr geriau kāp miesta baltintuo palatuo,

Bet ožming so baimė, ka vėskuo netekto.

Kėta karta mintis ēt ne tik par galva,

Daug daugiau par šėrdi ė par nervus minkštus

Ėš vaizdū matītu plūst kraujingas spalvas,

Ė gali pradietė kāp šunītis inkštė

Netuolėi Barbelės īr našlīs somėtės,

Ana vėsa dėina veizas kam ons malas –

Jē nepasėruoda, prisėskabius mietu

Eit erbetas vėrtė, pasiediet pri stala

Ė ožtenk tuos ruodas valondā ė ontrā,

Karts nebnuor Barbelė ni nomėi betrauktė

Bet pasliepus sava neramībė kontrē

Nedrīst ont kaimīna ontakiu sorauktė.

Vo našlīs jau būtom tuoks līg nesogriovės

Līd anou ikėbės dailē i paronkė

Ė sapnū saldiausiu palinkiejės krūva,

Ēt nomėi laimings jau, ka nou aplonkė.

Barbė tiktā stebas ėš tuo keista vīra –

Nē ons kningu skaita, nē pasaulio duomės,

Nerūp ni ekranā, kor Barbelė stīra

Ėštėsuom savaitiem no jausmū apglomus

Žmuogou rēk gīvenont so ontro soētė –

Žuodi pasakītė, kartās pasėgoustė,

Ė pajostė artėi kėta žmuogaus pieti,

Ė kėtuos truobalės šėlta sėinas rousta

Ė pariejus Barbė nebskėist jau vėinatvie

Veizas pro longieli i kaimīna posė

Kažėn a nerēktom platintė tou gatvė,

Kol senatvės pūgas ne vėsai ožpostė?

Rašuntuojė

Korėi kningas raša īr garbingė žmuonis

Talėntās apaugė kāp gražēs plaukās,

Bet doubiets kelālis nevingiou par kluoni

Priartie bedognės, dīkomuos laukā…

Kol ont kalno stuovi, vėskas kuo poikiausē –

Īr draugū geriausiu, nuotaika dongaus

I bedognė krimtont viejē švėlp i ausi,

Tavės kāp benomė nieks nebipriglaus.

Īr naktės tomsiausi ė baidīklės stūgau

Tojau pat sojiestė gali pats savi –

Nebier žemie nieka, ne dongaus, ne stuoga

Belėikt tik prapoltė neviltėis sruovie.

Daug kas ė pasaka, pruots ana aptema,

Nebsupront nē laika, nē šeimuos, nē kuo,

Ė laukiniu šuokis so garsās tamtama,

Kāp lėipsna par gaisra akies belekiuo

Ė žmuogos geriausis gal tavi nokėrstė,

Kāp Verlens prismaugtė muotina truobuo,

Gera no baisiausė jau nebmuok atskėrtė

Ė pakalniou leidas aklā, apgraibuom.

Krize pasėibėngos laika ramės bangas

Tīle teliuskoujės mozėkas garsās,

Bieg kūries i vėdo, atsėsied pri longa,

Dieliuo kuo poukiausē žuodėnės varsas

Ė šėrdės ėš naujė tarsi atsėbodus,

Prisėpėlda gierė laistuos i šalis

Pėnas švėisi jousta ėš garsų ė žuodiu –

Lek sparnās sumuojės siekmies komėlīs.

Ė tuokiūs audringūs pruota praradėmūs

Sokas dėinū, naktū, mienesiu pīnie

Kol lėkėms ėšblaška jouda gaisra dūmus,

Vo šėrdėis šaltėnis vėltiū pripėlnie.