Žemaitė – skėrtoms terp pakeitėmu.
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos |
Nėra keitimo santraukos |
||
Eilotė 1:
''[[Žemaitė]] (tikr. Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė)
Gimė 1845 VI 4 Bukantėje (Plungės r.), †1921 XII 7 Marijampolėje; prozininkė, dr''amaturgė.
Kilusi iš bežemių bajorų. Mokėsi namie, giminaičių dvare Šėmose. Nuo 1864 tarnavo Džiuginėnuose pas dvarininkus Gorskius aukle ir kambarine. Čia 1865 ištekėjo už Lauryno Žymanto, dvaro eigulio, buvusio baudžiauninko. Šeima nuomojo ir dirbo iš pusės svetimas žemes, apie 1886 atsidūrė Ušnėnuose, vyro brolio ūkyje, Povilo Višinskio tėvų kaimynystėje. Povilas, Šiaulių gimnazistas, jo parūpintoji Aušra, intensyvėjančios anticarinės nuotaikos nesunkiai perorientavo lenkiškai kalbančią ūkininkę į lietuvybę. Višinskio akinama, parašė pirmąjį savo kūrinį – apsakymą Piršlybos, kuris buvo išspausdintas Tikrajame Lietuvos ūkininkų kalendoriuje metams 1895. Jo rengėjai apsakymo pavadinimą pakeitė į Rudens vakaras, o autorei davė slp. Žemaitė. Literatūrinį kelią pradėjusią Žemaitę Višinskis globojo kaip kritikas, teoretikas, lektūros tiekėjas. Ušnėnuose gyveno ir kūrė iki 1900. Mirus vyrui, buvo ekonome V. Putvinskio dvaruose (Graužikų, Šilo Pavėžupio), nuo 1906 – Puziniškyje, Gabrielė Petkevičaitės-Bitės tėvo dvarelyje. 1912 pavasarį atsikėlė į Vilnių. Nuo 1914 gyveno Andriaus Bulotos namuose, įsijungė į jo vadovaujamo komiteto karo pabėgėliams šelpti veiklą. 1915 rugpjūtį su Bulotomis nuvyko į Petrogradą, o 1916 pradžioje su jais iškeliavo į JAV rinkti aukų nukentėjusiems nuo karo. Bulotoms 1917 grįžus į Rusiją, gyveno pas sūnų Antaną Čikagoje. Į Lietuvą parvyko 1921, vėl apsigyveno pas Marijampolėje įsikūrusius Bulotas.
Pirmuosiuose apsakymuose Žemaitė vaizdavo kaimo santuokas, įtikinėdama, kad geros tos, kai tuokiamasi iš meilės, blogos, kai nauda aptemdo protą. Apsakymų cikle Laimė nutekėjimo rodė pastarųjų pasekmes: tėvo išvarytos už nepatikusio, sunkiai dirbusios, nemokšiškai slaugytos mirtis gimdant („Marti“); brandaus amžiaus ūkininko, vedusio tinginę, nusigėrimas iš sielvarto („Petras Kurmelis“). Žemaitė pavaizdavo beveik visas savo meto lietuviško gyvenimo aktualijas, neretai inspiruotas periodinės spaudos, plačiau stabtelėdama ties kunigija, dvaru, būdingiausiomis valstietijos ydomis. Kunigo tipažas įvairuoja nuo teigiamo (Rudens vakaras, Kaip kartais kokioje klebonijoje einasi) iki neigiamo, net patologiško („Kanauninko laidotuvės“, „Dvejos laidotuvės, dveji palaikai“, „Nelaimė“), pabrėžiant kunigų skelbiamų tiesų neatitikimą jų pačių sumaterialėjimui. Dvarininkus smerkė už blogą elgesį su darbininkais, nemokėjimą šeimininkauti („Pasiklausymai“, „Dėl pirštinių“). Negailestingai kritikavo valstiečius už apsileidimą, girtuokliavimą, vaikymąsi pasogų, pavydą bei kerštus („Kaip tu man, taip aš tau“, „Kieno kaltybė“), bylinėjimąsi negalvojant apie pasekmes („Prie dvaro“, „Jono viršus ant Tamošiaus“), prietarus („Stebuklai“, „Nuo audros palindus“), nerealų vyro savo galios įsivaizdavimą šeimoje („Gera galva“), lenktynes puošiantis („Dėl pirkinių“), išgėrimais virstančias krikščioniškas iškilmes („Atminimai“, „Budynė“, „Metinės“). Iš totalinės kritikos išskyrė draudžiamosios spaudos platintojus („Rudens vakaras“, „Atžala“), kankinius už idėjas („Motinėlės ašaros“, „Du kankintiniai“), šviesuolius („Prie užvertos langinės“). Būdama švietėja, kaip ir dauguma varpininkų, Žemaitė tikėjo, kad blogis nugalimas ir žmogus tobulėja, tačiau tikėjo daugiau teoriškai. Vaizdavo vienas kitą auklėjančius ir neperauklėjančius veikėjus. Matė suskilusį į nesusikalbančias priešybes pasaulį, pašieptiną dėl žmonių neprotingumo. Kūrinį komponavo iš kintančių laike ir vietoje, bet psichologiškai statiškų scenų, gyvų šnekamosios kalbos imitavimu. Detalizavo meniškiau, nei bendrino, atskirus kūrinius versdama prasmės mįslėmis, įspėjamomis tik suvokus autorės manierą kalbėti užuominomis. Višinskio, mokiusio kaip rašyti, nuteikta, kad pasakojimas meniškesnis, kai veikėjas atsiskleidžia, o ne atskleidžiamas iš šalies, pirmoji liet. prozoje įtvirtino potekstę kaip pasakojimo komponentą. Žemaitės kūrybai būdingas humoras, įgimtas ir nusižiūrėtas iš Molière’o, lenkų prozininko A. Wilkońskio, kai veikėjas, peikdamas jam nepatinkantį, iš tiesų jį giria ar būdamas nenaudėlis atestuojasi esąs pozityvus. Parašė septynias komedijas ir du monologus apie azartinius lošimus kaip proto nekontroliuojamą veiksmą (Pragerti balakonai), nenaudėlį samdinį, besiperšantį našlei ir dviem jos dukroms (Trys mylimos, 1897), kandidato į kunigus meilinimąsi samdinei (Mūsų gerasis, 1913), teismus už degtinę (Valsčiaus sūdas, 1913), demaskuotus šundaktarius (Stebuklingas daktaras). Apsakymų išversta į rusų, ukrainiečių, azerbaidžaniečių, latvių, lenkų, bulgarų, rumunų, čekų, suomių kalbas.
[[lt:Žemaitė]]
| |||