Wikipedia

Nauduotuos:Edvards Rudīs/Puoema – skėrtoms terp pakeitėmu.

Naršyti istoriją interaktyviai
← Onkstesnis pakeitėms
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
VizualusVikitekstas
Nėra keitimo santraukos
Šalėnams ciels straipsnė torėnīs
 
Eilotė 1:
'''Edvards Rudīs'''
 
'''J. Žemaitė'''
 
'''(Gīvenėms ė kūrība)'''
 
== ''Paskīrėms'' ==
 
 
Žemė gol kāp žmuogos – ėškėlėmās raituos –
 
Ė daubuom, ė opiu tarpkuojēs vėsuokēs,
 
Neš ont sava kopruom derliaus sunki kraiti,
 
Truobas šiaudū stuogās, dūmu skani smuoka.
 
 
Lonkstuos keliū vingē, ežerelē joukas,
 
Bieg siaurė takelē ėš truobuos i truoba,
 
Ganuos karvės margas pri nomū aploukūs,
 
Vuobėlis sobaltou kāp lėnėnės druobės.
 
 
Ė žmuoniū pasaulē so savuosiuom auruom
 
Ėš truobū pasklīdė švėisoliou ė mainuos,
 
Dailē pabėndravė ont takelė siaura,
 
Po tuo ėšsėskėrsta kāp geriausė svainē.
 
 
Noblīkšt žemės spalvas ė žmuoniū lėkėmā –
 
Vasaras šėltiausės, rodėnis līnuotė,
 
Ė snėigū posnīnā sosėgrūdė kėimė,
 
Tarsi varškės drėbsnēs eglės apdieliuotas.
 
 
Žmuonis žemės krumslēs kaimūs ėšsėmietė,
 
Trauk vargās ė šuokēs somezgiuota tinkla
 
Akmėnouta žemė skob grūdās apsietė,
 
Rodėni ėškūlė dounas tešla minka.
 
 
Sokas ne tik žemė aple sava aši,
 
Sokas vėskas žemie so žmuoniū lėkėmās –
 
Baudžiavuos pasaulie truopnē4 isėrašė –
 
Vākā vėsor džiaugies sava laiko gėmė.
 
 
Aš atplieštė nuorio gabalieli mėnka,
 
Paveizietė meilē i tuo laika žmuonis –
 
Kāp anus tėjūnā pri žemelės lėnkė,
 
Kāp šėrdies lėipsnuojė ateities svajuonės.
 
 
Kāp Žemaitė braidė rodėnė porvīnus,
 
Kāp kėntiejė vīra prīspausta, ėšsekus,
 
Kāp jauna gorkšnuojė saldi meilės vīna,
 
Kāp tomsuo švėisava anuos jimlės akis.
 
 
Kāp rašītė muokies, kāp gimtėnės gruoži
 
Parkielė i kninga, ė pri stala sena
 
Dailėna paveiksla, dieliuojė pavuožnē
 
Ė žemaitiu buiti pavertė i mena.
 
 
Sunkē mūsa raidiem pieštė meilės noma,
 
Jausmās solėipsnuotė ėškėliausiuo sieluo –
 
Kėik tėn neteisībės ė šėrdėis garoma,
 
Kėik šeimuos nelaimiu šėrdies isėvielė.
 
 
Vo Žemaitė drousē ēt, gīven ė džiaugas
 
Sava atradėmās, vargās ė kūrībo,
 
Ka tuo krašta mažė ė vėsai soaugė,
 
Pri tuos žemės lėktom lig mėrtėis prikėbė.
 
 
== Tievā ==
 
Žmuogaus prigimtėnė vėsoma sobiegus
 
Ėš tuoliausiu tuoiliū, dėržās sosėkluojus,
 
Pagalvuo jog kuožnos – kuoks esi bejiegis –
 
Jē patraukė šėrdi – noēt patės kuojės.
 
 
Ė Žemaitės tievā, kāp Aukštiausis liemė –
 
Sosėējė dėktā, sosėkėba artėi,
 
Nebėšskīrė aršė bruolė pabarėmā,
 
Konėgā, nē rīkštės nieka nebėšardė.
 
 
Slaptuomis ėšdūmė arkli pabalnuojės –
 
Liekė so jaunōujė šliūba pasėjimtė.
 
Noplaukė i tuoli tarp vėsū pavuoju,
 
I pasauli sava traukonti ė rimta.
 
 
Ons Šateikiu dvarė jiemė oriedautė,
 
Vo pati pri koknės valgius puonams taisė,
 
Oždarbė ožteka pavėlgiou ė autams,
 
Dokterims augintė – karštuos meilės vaisems.
 
 
Metā metus vėjė pri darbū vėsuokiu –
 
Kiaulės, vėštas, karvė – sokės nesostuojės
 
No pat onkstė rīta kiaura dėina šuoka –
 
Tuokėi žmuonis kūrė dvarėninkams ruojo.
 
 
Palobie ont kartė luopėšis lingava –
 
Jog ni vėina meta tošts ons nestuoviejė –
 
Ka tik dėdesniuojė lėp i kuoju gala,
 
Muotina pamatius sokel smarki vieji.
 
 
Ketorės mergātės pametiejė gondros
 
Atnešė, palēda – ė augink kāp nuori –
 
Muotina pavargus,dontis sosėkondus,
 
Tarsi bėtės lėpdė sava nomū kuori.
 
 
Jau ni nakti kartās akiū nebsomerksi,
 
Bet mergātės sėmsta potra jau so somtio.
 
Jau truobuo darboujės padiejiejė – mergė,
 
Vīrs savājem ūkiou vaiki nosėsomdė.
 
 
Nier kuo baisē žmuogou tū vākū bėjuotė –
 
Neožėlga ronka paėlgie par metra,
 
Tēp ė brėda karto, varga daug nejotė –
 
Veltou nepajiemė, dīkā nepametė.
 
 
== Nomū pamuokas ==
 
Nomā nosėstatė griežta sava tvarka –
 
Vākā no mažīstės tor vėskou muokietė –
 
Asla ėšsėšloutė, gerbtė šeimuos markė,
 
Kāp īsiedos elgtėis svetėmuo karietuo.
 
 
Žmuogos dėkts jog laikuoms ne tik vėino kūno,
 
Tor vėdėnės sīlas būtė sodaigintas,
 
Lai mergātiu pruotūs gierė pradā tūna,
 
Lai no pėkta savi muok garbingā gintė.
 
 
Stėprė būn pažėnė atgaila ė meilė,
 
Ė ėšmuokė laiko tīlē atsėklauptė,
 
Jog geroma truokštė vėn tik sava kailiou,
 
Biedū gal prišauktė so dėdiausio kaupo.
 
 
Mama sava vākus pri malduos pratėna,
 
Ė bažnīčiuo gėismē traukamā pritartė –
 
Tik gerā padiejos akmėni kertėni,
 
Pri kėtū lėnksmībiu gal jau ētė artėi.
 
 
== Nesotėkėmā ==
 
Jolė sava pruoto daug daugiau sovuokė,
 
I prasmingus tuolius gėliau isėskverbus –
 
Šalėp baudžiaviniu nuoskaudu ė struoku,
 
Rēk no maža ginte sava švėisė garbė.
 
 
Cara karėninkā siautiejė netuolėi –
 
Kražiūs dergė žmuonis ė bažnīčė švėnta –
 
Kardās jog kapuojė seseris ė bruolius,
 
Vo bausmies pelnītas ėš dongaus ėšvėngė.
 
 
Tēp negal jog būtė, jē Aukštiausis mata –
 
Tor nekalta žmuogo tojau pat ožstuotė,
 
Jog žemaitē gīnė švėntėnībė patė –
 
Dieva Sakramėnta, anuo aukštam suostė.
 
 
Balso tuokiū žuodiu mamā nepratarsi,
 
Gal ė tievs pavėrstė i žondara pėkta
 
Ė noplėiks so rīkštė tuokė pana narsė,
 
Vėsas tuokės mintis rēk savie palėktė.
 
 
No pat vāka Jolė skaldies i dvejīstė –
 
Ožspaustėijē žuodē griaužė anuos siela,
 
Kartė abejuonė malduos prasmiem vīstė,
 
Jauties neteisībiu pinklies isėvielus.
 
 
Cars lietoviū raidiem skelbė grēta mėrti,
 
Neklosniūsiua teisė, triemė i pat taiga –
 
Tik kaimā nelēda žuodems tėms ėšėrtė –
 
Vākū pruotūs skleidė lietovībės daigus.
 
 
 
== Lėnkėnėma idilėjė ==
 
Lėnkams rusu veiksmā teikė gera pena –
 
Sava kalbo jauktė ė pruotus ė dvasė –
 
So bažnīčiu žuodio kas sosėgīvena,
 
Kas artiau pri dvara bova prisėkasės,
 
 
Tiktā lėnku žuodēs džiaugies ė gruožiejuos,
 
Tiktā lėnku kalbo geras kningas skaitė.
 
Tomsiūs komietīnus, tėms laikams ožejos,
 
Lietovībės meilė belėipsnuojė skaistē.
 
 
Sava kalbuos žuodē tautuos dvasė sauga,
 
Vākou tik pradiejos pėrma žingsni dietė,
 
Lėikt gėliau ož muokslus, ož Dievus iaugė –
 
Ėš gerūju mamu skėimėnis gėrdietė.
 
 
Kalba so kultūras luobēs sosėējus,
 
Veržies nogalietė prigimtėnė laisvė –
 
Būtė sava krašta īpruotiu gerbiejo,
 
Gimta žuodė dergtė svetėmėms neleistė.
 
 
Dvarūs ė bažnīčiuos lėnkā višpatava –
 
Lėnkėnėms kāp dūmā jiedė žmuoniū akis,
 
Vaižgonts ė Valončios negailiejė savės,
 
Bet draudėmu rīkštės skaudē anus plakė.
 
 
Tās laikās pradėniu muokslu paragavė
 
Bova atpratintė no lietoviu raidės –
 
Bet vaikīstės dėinas īr be gala gajės –
 
Mamu gražēs žuodēs vākū mintis skleidies.
 
 
Jolės tievā bova pri dvarėškiu linkė –
 
Garbėna lėnkībė ė vākus novarė
 
Pri kultūras luobiu pajimtū ėš lėnku,
 
No komietiu kalbuos gīnies kāp no mara.
 
 
Šeimuo terokavuos tiktā lėnku žuodēs,
 
Oždraudė net žaistė so vākās komiētiu,
 
Tiktā Jolės siela bova baisē guodi –
 
Nepaklosus tvarkā, špuosus tievou krietė.
 
 
Kāp gīven komietē, kou padies nopėrkė.–
 
Jolė aiškē matė buovīdamuos karto –
 
Anėi sėlkės soltie vėrta bolvė mėrkė,
 
Ė skaniausē rėjė tarsi kiaulės tvartė.
 
 
Tuokėi žingsnē Jolės tonkē šeimuo kielė
 
Smarkės žuodiu audras so rīkštelės kėrtēs,
 
Bet nemaluonomu aitrė skaudės gielės
 
Anuos nepajiegė no draugū atskėrtė.
 
 
== Nomū darbā, ėšvažiavėms ==
 
Ka jau dėdesniuojė sesėrēlė pauga,
 
Ė pradiejė mėlžtė karvės sosėtūpus,
 
Jolė so Juzefo – dvė geriausės draugės,
 
Mėlža ontra karvė so dėdiausio ūpo.
 
 
Ka jau viedros bova pėino pripotuojės,
 
Anuos dailē nešė i vėrtovė šėlta,
 
Vo mama pri mūrė artėi atsėstuojus,
 
Ruodė kor vidrāli tor anuos ėšpėltė.
 
 
Rūgpėinis ė saldos, katėlė pakaitės,
 
Traukas skaniuom varškiem sūrems dvarou lėitė,
 
Tēp tatā no maža augontės mergātės,
 
Šalėp mamas rada sava darba vėita.
 
 
Vakarou atejos verpė, soka siūlu,
 
Gėismės ėlgas traukė ė karunka kuokė,
 
Vo tievalis muokė skaitmėnis so nūlēs
 
I prasmingus skaičius truopnē sodieliuotė.
 
 
Ons dokras vėn laužė pri kontečkas raidiu,
 
Šlėbždavuojė garsē žuodius negėrdietus,
 
Jolės akis lėngvā tās žėnklelēs žaidė,
 
I ėlgiausės eilės poslapūs sodietus.
 
 
Kningas kelės bova statmėnas lėntīnuo,
 
Žousis kėmė ganont laika lėikt lig valės –
 
Ont žuolies pakrėtus žuodiu prasmės skīnė,
 
Pruota gėrnuom truopnē kuožna dėina malė.
 
 
Tū nomėniu muokslu galvuo sosėjiemus,
 
Nesokursi juokė oždarbė a mena –
 
Jolė muokslu griaužtė ėšvežė i Šiemas –
 
Kor bruolienė vīra so dokruom gīvena.
 
 
Ta keliuonė Jolē so arklēs, lingava
 
Plungėškās kalnelēs nošliodnēs ėškėlus –
 
Lėngvās debeselēs ė beržīnu gaivo
 
Soaustās i tuoliu švėisē žali šėla.
 
 
Gailē šėrdie vieries Bokantėškiu guodas –
 
Truobuo ė belakston iprastās tekelēs,
 
Tievū pasakītė nuošėrdiausė žuodē,
 
Ėš vaikīstės gelmiū jausmās prasėkalė.
 
 
A begrīš pri draugiu komietiu truobelies,
 
Beveizies kāp saulė leidas ėšsėgondus,
 
Kāp aukštā i dongo mielėna pekėlės
 
Liektė sava vākus muokė kėima gondros?
 
 
Vėsas tuokės guodas, ratams dardont kelio,
 
Po akis, po dūšė sopuos ė nerėma
 
Ė aplinkou skraidė čiollbesēs paukštieliu,
 
Ė kėtās keliuonės vaizdū atradėmās.
 
== 1863 m. sokėlėma prīšaušris ==
 
Tautas kāp ė žmuonis, tranieroujės šuolems –
 
Kāp tuoliau gīventė – sprėnd šėrdies atgėjė,
 
Rēk galoustė dalgi pjautė ne atuolou,
 
Vo ėlgā kėntietā carėnē vergėjē.
 
 
Šešėsdešim tretė dvarū žmuonis maigė
 
Darbū ė svajuoniu netėkietė sriautā –
 
Priešintėis sokėla, ramės dėinas baigies –
 
Nuor carėnė tvarka tojau pat nogriautė.
 
 
Lėnkams ė lietovems bova isėpjuovė
 
Rusėjės kuorėkā blėzgontēs mondūras –
 
Savvalė dėdiausi – padlaižiū švėntuovė
 
Baudžiava ė ronkuom, ė mintims sokūrus.
 
 
== Sokėlėms ==
 
Šiemiū dvara vīrā nešė sava auka –
 
Apsėtaisė truopnē, batus pasėsiovė,
 
Ė ka žėnkla senē sotarta solaukė,
 
Vėsė sosėrinka mėškūs kāp slieptovies.
 
 
Vo kėtė dvarėškē – muotrėškas ė mergās
 
Irgi negaišava ronkas sosėdiejė –
 
Sava koknies sokuos ė skalbīkluos varga,
 
Bova sokėlėma kriaučkuom ė audiejuom.
 
 
Vėsė mėška vīra dėdvīrēs vadėnuos –
 
Nomėi lėkosėijē patarėmas gluostė,
 
Lietā vartaliuojuos nežėniuos adīnas,
 
Itėmptas baisiausē sunkiū dėinū kluostės.
 
 
Nikuokiuos pagalbas lėnkams nē lietovems
 
Nesiuntė prancūzā, nuors žadiejė dėktā,
 
Mūšiūs so kazuokās i biedas pakliova
 
Net vienuolē vīrā – tėkrė benedėktā.
 
 
Sokėlėma mūši sunki pralaimiejė,
 
Nokraujavė nuorā sraigiem sosėtraukė,
 
Lėnku ė lietoviu skirtingas idiejės
 
Kėntė sokapuotas pamiškies, palaukies.
 
 
Konėgus sošaudė, vienuolīnu celės
 
Ožjiemtas kareiviu prakeiksmās skombiejė,
 
Vīskopa Valončio privertė prīš valė
 
Peiktė žmuogaus laisvės kėlnioujė idiejė.
 
 
Muravjuovs – kareivis, generuols ruskėnis,
 
Žiaurē baudė kuožna, kas mėškė kuovuojė –
 
Kazuokus ožsiundė ont beginklės mėnės,
 
Ė par galvas rėtuos mėrtėnė pavuojē.
 
 
== Lėnku ė lietoviu nuorā ==
 
Lėnkā sava kailio jota skaudė pėrti,
 
Laisvės borbolelē spruogėniejė, sklaidies –
 
Laisvė sožaluota krovėniausēs kėrtēs –
 
Dėdėlės ė skaudės sokėlėma klaidas.
 
 
I intelėgėntu galvas smarkē skverbies
 
Lėnkėška rašība so savāsēs žuodēs –
 
Pergalingā baigos sokėlėma darbus.
 
Lėnkā mūsa kalba būt vėsai ožjuodė.
 
 
Paveiziek kāp drousē anėi šėndėin jemas
 
Vėlniaus krašta žmuonis laužtė i lėnkībė –
 
Soceldemokratā pardavuo ne žemė,
 
Vo kalbuos gierībės tarsi torgou grībus.
 
 
Vo onkstesnēs metās, ka dvarūs bojuojė
 
Lėnku puonu žuodēs ėšsakītas mintis,
 
Plungės ė Šateikiu lėnkėškajam ruojou
 
No kalbuos lietoviu nebreikiejė gintėis.
 
 
Lietovībė varga dvarū komietīnūs,
 
Net Čiurliuonis bova anuos ėšsėgīnės.
 
Vaižgonts ė Kudirka kalbā taka mīnė –
 
Ont anou atgėjė Lietova Tievīnė.
 
 
Prievarta maskuoliu karto sosėtelkė –
 
Lėnkā ė lietovē – laužė, kojuom trīpė,
 
Vo ka pralaimiejė, mūsa kalba smelkė –
 
Lėnkėška pasaulė prīsakā ėškrīpė.
 
 
== Jolė Šiemiūs ==
 
Šiemiūs Jolė bova vėsū ronku meistrė,
 
Ė par sokėlėma drousē riemė vīrus –
 
Ne tik valgi vežė i kautīniu gaisra,
 
Sožeistūsius slaugė, tvarstė kāp pritīrus.
 
 
Kartkartiem pakinkius stėprė sava vilti,
 
Aplėnkė iruoštas pasalas žondaru,
 
Sožeistus atvežus i paskėrta vėita –
 
Viel atgal važiava žuodė nepratarus.
 
 
Ė rūpesnē dvara so svetēs ė valgēs,
 
Ė tvarka ka būto truobesiūs ė tvartūs,
 
Dvarou Jolės ronkas, kāp pjuoviejou dalgis,
 
Pėivu aukšta žuolė pradalgiem sovertės.
 
 
Posseserės vėsas tuoliau muokslus kromtė,
 
Jolė komet retā besiedies pri kningas,
 
Jē iveikus sava kasdėinībė kontrē
 
Kuokė valondelė beatras laiminga.
 
 
Ana miega baisē biegtė kningu raidiem,
 
Ėš anū atkortė žemėška keliuonė –
 
Nuotėkiu kelalēs tarsi pati braidė,
 
Valondas pri kningas bova kāp maluonė.
 
 
Nikuokėi jog viejē negesėn tuos žvakės,
 
Kori, augont žmuogou, po biškieli mėnka
 
Praded vėdou švėistė, tarsi ontras akis
 
Ė jaunīstės nuorus so kaupo patėnkėn.
 
 
Jolė gerbė dvara noskriaustōuji žmuogo –
 
Pajoukū ė žuodiu rėibiū pakromtītė,
 
Lėnkėška rašība audies nepatuogē
 
I žemaitiu žuodēs apmestoujė nīti.
 
 
Vėsas knīngas bova lėnkėškas, tik tuokės,
 
Energingam kūnou rēk ne vėn tik raidiu –
 
Liuob geriausē būtė, kuoks pasiotės šuokis,
 
Ka sosėkabėnė dainuos žuodēs skraidė.
 
 
Nuovargis – ni kelma, liuob nenogalietė,
 
Strapalious sojiemė vėns kėtam ož šuonu,
 
Tik pri kėta kūna truopnē prisėlietės,
 
Pajunti jaunīstē skėrta jausma skuoni.
 
 
== Po sokėlėma ==
 
Sokėlėms norėma, bliesa žmuoniū viltis –
 
Panaikėnos laža, dvarā kėitė veida –
 
Pri anū tik senē jautė lėzda šėlta,
 
Vo jaunėijē nauji lapa drousē skleidė.
 
 
Jolės šeimininkė – diedėna Alberta,
 
Anuos nepalėka be truobuos, be valgė,
 
Sotarė so Gorskēs, ka atkelto vartus,
 
Rastom dvarė darba ė muokieto alga.
 
 
Gorskē jog nebova juokėi gėmėnaitē,
 
Jolė tėn važiava dontis sosėkondus –
 
Kels pro Telšiū miesta tarp kalnieliu raities,
 
Žėimuos šaltis gluostė anuos potlius žondus.
 
 
Ož Alsiediu tuolėi nebreikiejė brauktė,
 
Džiugėnienu laukā prīš akis atvėrta
 
Dvara noma priongis ė koluonas aukštas,
 
Ont stuogās sokrautas balta snėiga stėrtas.
 
 
Dorbėna opelė tvėnkėnio be iežiu,
 
Pri pat dvara rūmu truopnē prisėglaudės,
 
Ė malūns pakalnie snėigūs isėriežės,
 
Jaukē isėtaisė i peizaža griaudi.
 
 
Če reikies gīventė Jolē isėterpos –
 
Jog žadiejė valgi, kombarieli maža.
 
Gerā jog žėnuojė kombarėnės darba –
 
Bova pasėruošus tėmptė tuoki laža.
 
 
Vo laukā ė opė, pėiva palei noma
 
Saulē aukštīn kėlstont, pagražies be pruota,
 
Ė šėrdie pajotus plūstonti darnoma
 
Ana žvilgsnēs gluostė vuobėli šakuotas.
 
 
== Gorskiu dvarė ==
 
Naujuo vėituo Jolē bova pasakīta:
 
Tēp vėsor darboutėis, ka itėmptum gīslas –
 
Ė kol kas priējė dėrbtė ne kou kėta –
 
Senmergė Gorskītė gerbtė ė slaugītė.
 
 
Ta pana gīvena ontram rūmu aukštė,
 
Kor pro longa maties tvėnkėnīs ė suodnos,
 
Apsnėgtūs krūmaliūs skėnda saulės auksos,
 
Vo truobuo poikavuos prašmatnībės nuognas.
 
 
Jolės kombarielis i šiaurėnė posė,
 
Rūškanā ramībē bova nosėteikės,
 
Džioga kalna šlaitė stagarā nososė,
 
Viejē snėigūs jaukies kuo ne vėsa laika.
 
 
Lėnkėškas kultūras dvarou tam netrūka,
 
Ėš Gorskītės žuodiu sklaidies kėlnės mintis.
 
Jolė truopnē tvarkė senmergīstės ūki –
 
Līgėna ė lonkstė jopelės patrintas.
 
 
Ėš jaunīstės Jolės svaigės mintis trīška –
 
Akis gaudė kuožna jodesi aplinkou –
 
Horizontė rėista pjūkla aukšta mėška,
 
Krimtonti i nakti saulės rausva rinki.
 
 
Če lėntīnuos kningu maties vėsuokiausiu –
 
Lėnku ė prancūzu raidiem drokavuotu,
 
Jolė laisvo laiko kninguos isėrausus –
 
Ta nomū ramībė bova i pat kuota.
 
 
Ana sava kuojuom nikomet nemīnus
 
Tēp gražē raštoutu kombarė parketu,
 
Puonu baliūs sokuos, tarp dvariuoku trīnies,
 
Jaunesnius žaviejė īpruotēs koketės.
 
 
Vaišiu stalā lūža valgīmās apdietė,
 
Jolė žvilgsnio vīrus smaigstė nepabūgus,
 
Toštegarbems puonams nieka nežadiejė,
 
Nuors lingous parketās figūringo ūgio.
 
 
Krėštuolėnės taurės ėšpūstās pėlvelēs
 
Ont stalās stuoviejė ė blėzgiejė vīnās,
 
Jolė kāp i minkštas doknas isėvielus,
 
Tou toštībė garbstė, gruožio tou svaigėnuos.
 
 
== Pasėvažėniejėmā ==
 
Gorskiu valdas platės, pažintis geriausės,
 
I bažnīčė arklēs puorėninkās liekė,
 
Jolė i Gorskienės ratus isėtaisus,
 
Tarsi pasėdarė rimta katalėkė.
 
 
Tuoloma važioujint jod kāp atsėgavos –
 
Šuok kalnās i vėršo, opalelēs ronguos,
 
Riežiūs karvės ganuos, skaba žuolė avis,
 
Telšiū aukštė nomā remas i pat dongo.
 
 
Miesta gatvies žmuonis, tarsi ondou maišuos –
 
Muotrėšku bliuskelės kāp gielīnā aitrė,
 
Laukė ont stalelēs no pat rīta vaišės,
 
Šėlda linksmus vīrus tarsi saulė kaitri.
 
 
Jolė kartās smelkė ėšdėdomā gūsē –
 
Jog so Gorskēs karto tarsi vėsor īries,
 
Kas, kad kombarielis bova šiaurės posie,
 
Ė pri pėrma stala vėitas nepaskīrė.
 
 
Dā daugiau žaviejė puonu mintis gražės –
 
Sokėlėmou skėrtas, krėtosėms pagerbtė,
 
Liūdesīs be žuodiu dėinū švėisa dažė,
 
Pri vėsū priaugės kāp pri kūlė kerpė.
 
== Sosėgīvenėms so dvaro ==
 
Lėnkėškāsēs žuodēs vėsas mintis pīnies,
 
Nikam če nematies komietīna veida,
 
Ė lietoviu kalbuos skombesīs auksėnis
 
Jolės buities laukė bova ožsėleidės.
 
 
Net manieras Gorskiu sožaviejė Jolė –
 
Raiškės žuodiu kluostės dailē sotaisītas
 
I pat šėrdi diejuos, ė i mintis golies
 
Kāp dėdingėms rūmams ognie degtas plītas.
 
 
Tik vėskou sodiejus i kraitelė sava,
 
Jolė aiškē matė mėnka sava vertė –
 
Gorskē tarp savėškiu anuos nelinksniava,
 
Ė mėiguotė davė šiaurės dvara kertė.
 
 
Jaunū mergū omžēs celės vienuolīna
 
Nevėliuojė tīlē leistė sava laika.
 
Rodėnėnė nakti, laukė smarkē līnont,
 
Vakaruotė nuorės linksmā nosėteikos.
 
== Sosėtėkėms so Laurīno ==
 
Atskėrā no puonu koities če dvarėškē –
 
Sava kombarelie soēs paėlsietė –
 
Liuob karto joukoutė, lėižovius atrėštė,
 
Aprokoutė svarbius notėkėmus svieta.
 
 
Neėlgā betrokos, ka tik šeimėninkā
 
Ėšvažiou lonkītė gėmėniū, kaimīnu,
 
Jolė so dvarėškēs karto sosėkinkius,
 
Tarp vėsū pamatė Žīmanta Laurīna.
 
 
Vaikis liuob siedietė so aulėnēs batās –
 
Iš mėškū parejės tarsi snaus pri stala
 
Pro blakstienas tonkės Jolė ons temata,
 
No anuos bovėma tonkē šėrdės sala.
 
 
Nier kuo ni stebietėis – lažininka vākou
 
Ta mergātė ruodies tėkra karalaitė,
 
Bet Laurīnou vėdaus ėšmintės pasakė –
 
Vīnougės ne lapē – kažkam bova skaitės.
 
 
Tas traukėms pablūdės so vėsās ėš vėina,
 
Laistė ėlga laika sotemu joudiausiu,
 
Ė gėrdietė Jolės balsa ne ož sėinas
 
Vo pri stala jaukė sklindont i pat ausi.
 
 
Jolē, ons soprata, irgi sava nuoro
 
Liuob kalbas ėlgiausės nuotėkēs atskėidus
 
Ėškalbies jausmingā, ė ožbaigs paduorē,
 
Žvelgdama i jouka apjimtūsius veidus.
 
== Laurīna pasakuojėmā ==
 
Laurīns ėr toriejė nebluogā ilėita,
 
Tarsi kalvie pluonā paplakta lėižovi,
 
Ė pradiejė tėmptė kāp ėš opės sėita –
 
Kāp vaikīstie varga, kāp nevalgės džiūva.
 
 
Žėimuos laiko klompē gerā šėlda kuojės,
 
Rēk tik vėlnū žekės ont anū ožmautė,
 
Vo Laureliou šaltis blauzdas vėn vanuojė,
 
Basas kuojės bova be mėnkiausiė auta.
 
 
Su tuom patiuom klompiem par snėgus, par leda
 
Liuob nešiuotė laiškus Abruomou i truoba,
 
Tas, nogėrdės vāka – ėšmuonė atrada –
 
Lėip kazuoka šuoktė ė vaidintė buoba.
 
 
Jē Laurioks neklausa – kuojės skaud kraujoutas,
 
Fuoks pri šuona brauka rimba tarsi peili –
 
Nesene mergātė plakė tik ont jouka,
 
Ė po tuo pagoldė i kapieli dailē.
 
 
Laurins šuok kazuoka, Abruoms pluo i takta,
 
Daužuos klompės sunkės ont kraujoutu kuoju –
 
Tēp kraujoutuom kuojuom ons noējė rata,
 
Tonkē nosagstīta mėrtėnās pavuojēs.
 
 
Baudžiava ne vėina vāka nepaklosni
 
Klopdė ne ont žėrniu, ont kraujoutu šokiu,
 
Mīnė jauna žmuogo tarsi snėiga pusni,
 
Verga paklosnoma kuožna dėina muokė.
 
 
== Jolės ožuojauta ==
 
Jolē klausont akis ašaru pritvinka,
 
Vo šėrdie plazdiejė gailestė pagundas –
 
Tik pavėršiou Laurīns – netašīta trinka,
 
Savie ėlgā nešės ėlgesinga skunda.
 
 
Jolės šėrdie nīka pagarba tam dvarou,
 
Kor žaluojė žmuonis ne tiktā so rīkštė –
 
Pasėpūtė Gorskē tėik skriaudū pridarė,
 
Ka bekielė jouka mintis vakarīkštės.
 
 
Pastatus teskīrė tik kėimelė vejės,
 
Vakarus ėlgiausius rodėniou ožtraukos,
 
Jolė savi rada tiktā tėn noējus,
 
Radus sava vėita pri stalālė jaukė.
 
 
Če lėnkībės raugo nepotuojė mintis –
 
Tik žemaitiu žuodēs vėrė vėsas kalbas,
 
Žmuoniū baudžiavėnem priegluobstie augintu,
 
Paistalā kėtuokėi nikomet nestelbė.
 
 
Dvarėškūs pakajūs Jolė vienėšoma
 
So savėm nešiuojuos kāp šešieli nīki
 
Žvalgies nosėmėnus, tarpās ė soglomus,
 
Ont pasaulė pėlka ne joukās ipīkus.
 
 
Siela līg igavus sava tomprės gīslas,
 
Traukies no dėdėku nuobuodiuos tvonkībės –
 
Vakarou atejos, pro gonkas žvalgīsės –
 
Bova tarsi mosės pri medaus prikėbus.
 
 
Tiktā atsėsiedus pri stalalė kėita,
 
Ont notrinto soulo iprasto ė ėlgo,
 
Tarsi kas atētė būt anou pakvėitės –
 
So jaunās bėndrautė bova ėšsėėlgus.
 
 
Karto sokėlėma epopiejė sklaidė –
 
Laurīna lėižuvis nuotėkēs apaugės –
 
Bova aprokoutas skaudės kuovu klaidas,
 
Kāp gīvėijē mėškūs sožeistūsius slaugė.
 
 
Jole nepajota, kā krūtėnie šėrdės
 
Laurīna beklausont šuokėnie ė daužuos,
 
Kāp pėrmūsius žuodius kou tiktā ėšgėrdus,
 
Vėsā kaist līg degto kamė artėi laužos.
 
== Pasakuojėms apie Gorski ==
 
Gorskis tik pavėršiou, kas nežėna nieka,
 
Ruodies duorā stūmė dvara vėsa ūki,
 
Laurīns ne ėš pėršta laužė anuo griekus –
 
Žmuogžodio vadėna akiū nenosokės.
 
 
Anuo šėrdie vėrė gėlėi pasliepts skausmos –
 
Laura drauga Gorskis so nuodās nožodė,
 
Ka Šaukienu žemės dvarė prisėglausto,
 
Ė ni vėns netarto prīkaištinga žuodė.
 
 
Jolė negalvuojė, sapnūs nesapnava,
 
Ka poikiūs parketūs, stuotkūs porceliana,
 
Slepas ėšdavīstiu mėrtėnė pavuojē,
 
So dvarū pasaulio truonē sogīvenė.
 
== Laurīna abruzds ==
 
Žėnuomās, tas vaikis žėna sava vertė –
 
Kou manā, jog dvara mėška keravuojė –
 
Gava batus, douna – nebreikiejė bartėis,
 
Be kuokiū derību, be kuokiū pavuoju.
 
 
Šautova toriejė, mėškė žvieris auga –
 
Somedžiuos, ont stala pasėdiejės valgė.
 
Ožsėgers šnapšelės ėš nomėnė rauga,
 
Delnū nenotrīnės spragėlās nē dalges.
 
 
Kuožna dvara merga aple tuoki vīra
 
Naktimis svajuojė ė dėinuom ėlgiejuos,
 
Šalėp vėsa kėta – dar kuovū dėdvīris,
 
Šėrdie neapkėntės nikuokiuos vergėjės.
 
 
Jolės jautrė siela Laurīns tēp patraukė,
 
Ka mielesnė žmuogaus nikam nier ižvelgus.
 
Ė anā jog bova sokėlėma laukė –
 
Vežė mėška vīrams dvarė keptus valgius.
 
 
Pritarė Laurīna pasakītėms žuodems.
 
Grētā pasėdarė vakaruonės trumpas –
 
Jog i šėrdi beldies švėisiuos meilės ruodas,
 
Vo i asla plūkta daužies šuokont klompē.
 
 
Sokėlėma žmuonis ne, ne viejus gaudė –
 
Jē Laurīns atejė, kalbas daruos karštas –
 
Žovė artėmėijē, somuokietas baudas,
 
Kuožna šėrdi spaudė kāp gelžėnē varžtā.
 
== Soartiejėms ==
 
Meilė tarsi minkštas katėna lepšelės –
 
Slīst pro vėsus spīglius, so vėsās gražoujo,
 
Tik paspaudē poukus jausmus apsėvalės
 
Ė nagās aštriausēs ana ėšsėžiuojė.
 
 
Jolė nuor priētė ė priglaustė galva,
 
Ka Laurīns skaudiūju vaizdū nebnešiuoto,
 
Anuos ronkas tėisas žmuogou i pagalba,
 
Trauk linksmā sodoutė kuoki tronki šuoki.
 
 
Jolē tas dvarėškis – mėška priveizietuos,
 
Tarpās širdi gėldė gailesio sokelto,
 
Ėšgėrstū dalīku nikuokiuos gazietuos,
 
Kad ė kėik ėiškuosi, vėskas būtom veltou.
 
 
Kāp gīva legenda tam būrelie sokuos –
 
Žīmantėnēs žuodēs dvasė sokėlėma,
 
Ana plaukė tīlē be juokiū jaustoku,
 
Tēp, kāp žmuonis matė ė Dėivalis liemė.
 
 
Jolē akies švėta ne tik žiaurės kuovas,
 
Bet ė balsos vīra jauna ė patrauklė,
 
Vakarou prabiegos, ka goliejė luovuo –
 
Tarpās jau nuoriejė būtė anuo auklė.
 
 
Tas mėškū keleinis tortu nier sokruovės,
 
Vėskas tā adīnā – pėlvou ė drabužiou,
 
Tik a rūp jaunīstē kažkuoki geruovė,
 
Ka ožgėmus meilė kāp gegožis ūžau?
 
 
Žīmants matė Jolės akis atsėvieros,
 
Laukė ė solaukė – tēp anām atruodė,
 
Ka anuos pražīsto ne tik jausma gieris
 
Bet ė meilės karštis nenosakuoms žuodēs.
 
 
Jolē so Laurīno, tēp ė atsėtėka –
 
Abėposē jausmā šeimīnėnie kaita –
 
Ana atsėvierus klausies vaikė plėka,
 
Anuo žuodē bova svarbesnė ož kraiti.
 
 
Jolės šėrdie bova irašītas raidės
 
Ėš tievū pasaulė palėkėma gėlė –
 
Ana tėkro jausmo nikomet nežaidus,
 
Pakartuotė mamas žingsniu pasėkielė.
 
== Sosėlėijėms ==
 
Žīmants ėr toriejė ėšdėdoma rauga –
 
Bikuokē nė sorėšts žuodė nenomesto,
 
Jole bova dvara priegluobstie ėšaugus,
 
Anā Laurou bova ėš aukštesnės kastas.
 
 
Kėta karta būtom degės anuo kailis
 
I panaitė tuokė net akis pakielos –
 
Jolė bova graži, noaugėma dailė,
 
Akies kāp velniokā spindolelē šiela.
 
 
Ana vėsor bova tarsi žėborielis,
 
Dar – gīven so puonās, tėn anū pakajūs,
 
Kor pri balta longa žīd vėsuokės gielės
 
Kor Laurīns tebova tik nomū liuokajos.
 
 
Ons nė patėkietė sava rimto pruoto
 
Ėlgā negaliejė – kāp sapnūs gīvena,
 
Kāp ta poiki merga, baigos vakaruotė,
 
Anuo kūnou soteik tėik vėsuokė pena.
 
 
Žėnuomās, ėš lieta, baigos vakaruotė,
 
Laurīns ejė karto, lig truobuos līdiejė,
 
Vo paskou abodo, līg praradė pruota,
 
Arba kuokė naujė gierė atradiejē,
 
 
Soēs i truobelė, soteikta Laurīnou
 
Dā pasėrokoutė valondelė trumpa
 
Ė tarsi apsvaigė no jaunīstės vīna
 
Jims po asla šuoktė nosėmetė klompius.
 
 
 
Epopiejė bėngies, ka Laurīns soklopa,
 
Ė abodo griova ont medėnės luovas,
 
Noplaukė kāp valtie par slėnkstieta opė,
 
Nepajota tapė tėkrās sogoluovās.
 
 
Notarė abodo – nebier kuo begaištė,
 
Gal kas sotrokdītė, gal kas atsėtėktė –
 
A senē če bėngies siautolingė maištā,
 
A senē norėma žmuoniū akis pėktas?
 
 
Ka jau atsėdūrė sava meilės ragies,
 
Kuožna valondelė ėlgesi nešiuojuos,
 
Ējė ar stuoviejė – bova ožsėdegė,
 
Līg Aduoms ė Ėiva švėntam Dieva ruojou.
 
== Mėtā ė tėkruovė ==
 
Skaitont aple dėdė žmuogaus eita kieli –
 
Neteisībės vėsas vežėmė netėlpto.
 
Ruduos ka ėš kūna kas ėštraukė vielė,
 
Ė palėka sausa kadaroutė kėlpuo.
 
 
Ruoduos, ka tuo žmuogaus so kraujo ė gīsluom,
 
So aistruom ė varga nokamuoto veido,
 
Nikomet nebova, ons tik sprendė mėslė,
 
Kāp kningelė sava kuo geētiau ėšleidos.
 
 
Vo ėš tėkra īr jog ontrēp mūsa žemie –
 
Žmuogaus kūna tėrštē remas i pat dvasė,
 
Ė sieluos tomsībiu sosėkaupė žliemā
 
Īr švėsiuos kūrības žėidūs isėkasė.
 
 
Kas neėšgīvena intrigu ė skausma,
 
Kas no meilės šūviu nikomet negīdies,
 
Ė sieluos dainioujint nikomet neklausies,
 
Nenešiuojė šėrdie galontė pavīda,
 
 
Tam kūrības dėrvuo nier mėnkiausės vėitas,
 
Raidės būn tik sausa formaloma briežē,
 
Būn tik baltė kaulā vėituo gražiū rėitu,
 
Nepatrauks ni vėina tėi vaizdā ožkviežė.
 
 
Tik rašītuos Sprindis atvertė Žemaitės
 
Būvė kėik gėlesnė ė tėkresnė vaga –
 
Atėdiau tou kninga no šėrdėis paskaitės
 
Rasi, kāp tuo laika truobuos aistras degė.
 
== Jolės ožsėspīėms ==
 
Jolės keistus jausmus Gorskē pastebiejė –
 
Kvėities i saluona, ded ont naga kėita –
 
A jaunā dvarėškē so tuokēs plebiejēs,
 
So tuokēs betortēs rēk i varga skėistė?
 
 
Jolė klausuos stėprē dontis sosėkondus,
 
Priekaištu teisingu, bet a meilė karšta
 
Īr kas nuors iveikės itarėmās, skundās,
 
A diel tuo bīriejė tėkruos meikės varžtā?
 
 
Jolės nepakėisi muokīmās žuodingās –
 
Jē atrada Laura ė karštā pamīla,
 
Jē šėrdie nešiuojės anuo kelė vingius,
 
Rēk anā aukuotėis ė kėntietė tīlē.
 
 
Anou jog vėdėnē viesolā nešiuojė –
 
Aistra ruoduos vėrtus i aštriausė vini
 
Smega par pat šėrdi lig pat basū kuoju,
 
Degėna kāp švėisa pragara ognėnė.
 
 
Daug galvuos sokėmu kielė tėi dalīkā,
 
Jolė, kāp ė kėtas nuotakas galvuojė –
 
Laura ėšmuokinsio vakarās ož dīka
 
Raidiu ė koltūras artiau atsėstuojus.
 
 
Tuoks ons gers ė švelnos, klausa mona žuodiu –
 
Vedo kalnus versiav ronkuom sosėkėbė.
 
Nesoprata, vargšė, kas gražē atruoda,
 
Po veselės pavėrst pėlko kasdėnībė.
 
 
Tievā, kāp ė Gorskē Jolė peiktė jiemė –
 
A komietė rēkto dvarėninka mergā?
 
Jolė trauk ont mūsa tėkra giedas diemė,
 
Pasėnešus būtė tuo mūžėka vergė.
 
 
Īr plėkė abodo, nier truobuos ni tvarta,
 
Nē rakonda kuokė, tiktā toštė nuorā –
 
Tarsi būto pruota kas vėsā ėšvertės,
 
Elgas kāp pėimenė – dornā, nepaduorē.
 
 
Vėsė kāp sotarė anuos siekius maigė,
 
Mama nosėkriuokus ėš šėrdėis kalbiejė –
 
To esi no jausma trīkštontė apsvaigus,
 
Tau ne puora Žīmants, īr kėtū gerbieju.
 
 
Jolė isėkėbus i Laurīna peti,
 
Jau isėgīvenus i komietė dalė –
 
Neatsakė žuodė Žīmantou žadieta,
 
Ė vėsā neklausies kou lėižovē malė.
 
 
Ka momis atstumsi ėšdidi, be baimės,
 
Nieka nepridiesem, ēk kor akis mata –
 
Vargsi vėsa omžio be tievū palaimas,
 
Komietiou po kuoju prīsakus nometus.
 
 
== Panaikėnos laža ==
 
Ētont kaima dėrvuom sotinki sparnouta
 
Cīroli on žemės soartuosės grumsto,
 
Vasara – beržīnus kvepontius be pruota,
 
Rodėnis sospaustus i pelkīna drumsta.
 
 
Jod, keistā krīpoujės ne tik žemės pluotā,
 
Ne tik kelē pėlkė žvīro apsėkluojė,
 
Tūkstontēs kartuotė, šimtās atkartuotė
 
Jouda žemės vaga bevargstou artuojē.
 
 
Baudžiavā nonīkos, kaima žmuogos meties
 
Artiau pri dėrvuona, korės derlēs pėlas –
 
Vīrā dvara žemė dėrba ėlgus metus,
 
Anū šaknis žemie ējė vėn i gīli.
 
 
Nedaug tetoriejė komietīna lūšnuos,
 
Nedaug tepridiejė laisvė atsėradus –
 
Žmuniū plėkas ronkas grētā vėn ožlūža,
 
Be padarga gera, plieties tik ėškadas.
 
 
== Aple žmuoniū Ruojo ==
 
Ka žanuotu dėinas be rūpiesniu aušto,
 
Omžėnā žīdieto meilės jausmū ruojos,
 
Ė nerēktom jimtėis diel bolvīnės šaukšta,
 
Būtum kāp ėš karės i nomus parjuojės.
 
 
Ka svajuonės vėsas kor jaunėijē kūrė,
 
Truobuo isėkorto, vo ne mėgluos pruota,
 
Ė dėinū pėlkūju vėinuodoma sūra
 
Ėšblaškītom jausma puoliekē sparnuotė,
 
 
Būtom tėkra laimė atverstūs arėmūs,
 
Būtom tėkros gieris nemariājē meilē –
 
Bet ož trumpa laimė no pat sotvierėma,
 
Žmuogos kėnt līg būtom ožtopdīts ont smailės.
 
 
Tēp mes teėšvīstam kāp atruoda ruojos,
 
Kėik ož tas laimingas dėinas rēk muokietė.
 
Ė žmuogos gīventė žemie ožsėmuojės,
 
Sava vėltiū smėltis pėl i kiaura rieti.
 
 
Mūsa patīrėmu miedis gal žīdietė
 
Tik sovėlgīts pruota praradėmu kraujo,
 
No tuokiuos paikīstės lėmta mums pradietė,
 
Kol i sava baigti kuožnos atkeliaujem.
 
 
[[Kateguorėjė:Puoema|Edvards Rudīs]]
[[Kateguorėjė:Žemaitiu rašītuojē]]
[[Kateguorėjė:Lietovuos rašītuojē]]
[[Kateguorėjė:Lietovuos akuonuomėstā]]
Gautė ėš „https://bat-smg.wikipedia.org/wiki/Nauduotuos:Edvards_Rudīs/Puoema“