Sarmata

Sarmata – stėpros emuocėnis ėšgīvenėms, katron sukel vėišuosės nūmuonės ėr sāžėnės vertėnėmā. Savuokas prīšībė – begiedėškoms. Artėmas savuokas – apmauds, drovoms.

Sarmata žmuogos ėšgīven, kumet anuo puoelgē vertėnamė neigamā. Ana reiškas kāp nepasėkakėnėms savėmi, nerėms, griaužatis, savėsp neprėiemėms. Sarmata sukel ėr vėiša pasmerkėma baimė. „Veišuosės nūmuonės baimė, katra palaikītom mumis loinās žmuoniem, jegat mes padarītomiem a rokoutomiem kū nuorint neger, īr vėina baimės rūšiūn, vadėnama sarmata“ (Platuons).

Sarmata retruospektīvė. Ana kėlst ne tik diel dabarčiou atlėktūn veiksmūn, bet gal atsėrastė ėr prisėmėnus praeitie padarītus neguodingus puoelgius. Be tuo, sarmatėjamuos ne vėin diel sava, bet ėr kėtūn, īpač mums artėmūn, žmuoniūm neduorūn puoelgiu.

Sarmatas jausmos tėisiuogē sosėjės so kalties ėšgīvenėmu. Žmuogos, nesovuokontis sava kalties, neėšgīven ėr sarmatas. Vėsumet sarmatėjamuosė tūn veiksmūn a puoelgiu, katrėi draudamė ėr smerkamė ėr diel katrūn jautama kaltie. Tuokėi veiksmā ėr puoelgē paprastā prīštaraun priimtuoms duoruovės nuormuoms aba patėis žmuogaus īsėsamuonintīms oroma ėr guodas princėpams.

Sarmata

īr žmuogaus jausmos, kāp ė pasėgieriejėms, pagarba, ė t.t., korius sokel tam tėkrė žmuogaus poelgē, ėšgīvenėmā anū sobjektīvė verėnėmā, sosėējė so īpruotēs, tradėcijuom ė t.t.

Sarmata sosėjosi so druovomu. Tik drovoms reiškas tėisiuogē bendraujont so žmuoniem, vo sarmata gal kėltė ėr vėinomuo. Sarmata artėma ėr apmaudou. Dažnā tėi jausmā ėšgīvenamė karto, tačiau anėi nier vėsėškā tapatė.

Sarmata dėdlē stėpros dvasėnis ėšgīvenėms. Ėš sarmatas žmuogus nežėna kor dietėis, blaškuos, kremtas. Sarmata žeid anuo oroma ėr savėguoda. Asmou, patėrdams sarmata, jautas ėšdibavuots, nėikings ėr menks. Tuokėi stėprė vėdėnē ėšgīvenėmā paprastā atsėspīnd ėr ėšuorie: ėš sarmatas žmuogos raudonoun, nudelb akis žemėn. Sarmatas ėšgīvenėms īr svarbosduoruovėnė elgesė muotīvs, neleidontis paržengtė gierė rėbūn, žadėnontis smerktė savi ėr kutavuotė.

Reikšmės boitie

• Matā, parėjē so sarmata (sosarmatins), liet. matai, parėjai sugėdintas.
• Noējė so sarmata kāp so telioku (dėdlē sosarmatints), liet. nuėjo su gėda kaip su teliuku.
• Anūm krašte neūžliekė Dievs so sarmatas maišo (vėsė besarmatē), let. jų krašte neužlėkė Dievas su gėdos maišu.