Keimaris
Keimaris ī kevalās soaugė̄i do rėišoto. Renkont rėišotus, nedažnā kas anūm tesorond. Keimaris ī siekmies, laimės, skalsuos nešies. Kas anūm laikīs pininginie, pas tū numūs bus skalsa, vo kas laikīs kišenie, tas bus apsauguots nū prapoltėis. Dar bova sakuoma, kas keimari soras, senbernio nelėks. S. Daukonts ī rašė̄is, ka keimari liob jies par pose jaunikis ė jaunuoji par vesele. Tudie tuoki rėišota paduovenuot mergelkā - užuomena pėršlībuoms.
Keimariaus krėmtėms
taisītėKeimariaus krėmtėms ī zabuova: Dvejau sosėmėslie, ėš kuokė draudėma luoš ė kū laimiejė̄is gaus - piningū, kuoki dākta a skaniesta. Tumet sojied abodo pu pose keimariaus sakīdamė: „Kremto, kremto keimari, monėi douk, Pondėive, atminti. Tavėi ožmėršt, nū tavės vėsus keimarius atimt”. Draudėmu gal būt vėsokiū: gal luošt „ėš pašauktiniu”, „ėš prisėstiniu”, „ėš padoutiniu” ė panašē. Jē ėš pašauktiniu, ta nevalna atsėlėipt, ka tas, so katrou tū keimari krimtā, pašauks vārdo. Atsilėipt valna, tiktās pasakius: „Atsilėpu, bet ne už keimari”. Tep pat ir žaidont iš prisėstīniu, žmuogou, su katrou ėsi sosėspuorėjė̄is, matont negali atsėsiest neištārė̄is „siedous ne ož keimari”. Kėtēp sakont, nevalna ožsėmėršt, vo ontrēp apsėjouksi.
