Vikipedėjė:Edvarda Rodė žemaitėškas poemas

SĖMUONS DAUKONTS 

Paskīrėms

Sava krašta žmuogou aukštesnem ož miedi

Puosmus tus sodiejau primėršto tarmė,

Anėi mon i patė šėrdi isėjiedė

Ė platīn vėn lėijuos kap kuoki versmie.

Vo žemaitio būdams ne joukās kėituoko

Nenoleidau ronku, veida neraukiau –

Diejau skombi žuodi, mama kor ėšmuokė,

Ka kvepietom eilės žemės tuos laukās

Kartās abejuojau aš gabomās sava –

A galio gliaudītė Sėmuona laikus?

Vėskas jog so omžēs tuolėi nokeliava,

Ainems bepalėkės ivaizdius mėnkus.

Sėmuonou paskīriau kāp kuokiuos pasuogas –

Anoo laika metams, garbē ė šėlams,

Kor lėkėma sunki kāp skara apguobė

Mamas ėšaustuojė švėntiems ėškiliuoms.

Nomūs

Gluostau sava ronkuom Kalviū kaima eglė,

Šaun ana i dongo kap kuoki strielie.

Medė vaizda gruožis no vaikīstės degė

Sėmuona pasaulie kāp puiki gielie.

Ėš skėlū kėimelie – šulini uns kruovė,

Tievs ėš roustu statė kvepontius nomus.

Sėmuons tarsi kūrė vaikėška tvėrtuovė,

Muokies sovaldītė nuorus neramius.

Tievs tonkiausē sūno vedies ož ronkelės

Nemintās takelēs krūmu primuštās,

Vītorė klausītėis vuos tik atsikielos,

A ganītė kėimė katontės vėštas.

Vo paukštelē mėška leida gėismės garsē,

Ė grakštē stėrnelės laigė pamėškie,

Ė šėlā vėsuokiuom ouguom apsibarstė

Laukė kol so krežēs žmuonis atbarškies.

Tieva žingsnis bova sėiksnėnė dėdoma,

Sėmuons gaudė zoikius, niekam nesėskūs

Žuodē anū pīnies vėsomet iduomē,

Linkčiuodamė taries po kelis sīkius.

Onkstėi vāks soprata dėdė mėška vertė

Žemaitėjės žmuogou no senū laikū –

Vāks ni sava kailie nebgalies betvertėis,

Ka ėšvīs kėrtėmū kalnelius plėkus.

Mamas graži žuodi ėš šėrdies pamiega –

Ons nebova šaižos, vėn tik palonkos,

Ė kalbas kėrtieju, ėlsont ont sermieguom

Ka sosiedė tīlē vargus aprokous.

Kalviū kaima sopa mielėnė mėškelē

Kāp vijūnā raities tarp laukū kelē –

Dvė vieželiu joustas, tarp žuolīno kalies

Vasara – pavėršiou, rodėnim –gėlē.

Sėmuons ka paugiejė – atsistuos ont kelė

Ė veizies i tuoli ė galvuos ėlgā –

Kāp reikies kėntietė liektė pasikėlos,

Ka krūtėnė braižīs ėlgesė nagā?

Kretinguo

Daukontā nodiejė tik po ginča karšta –

Varstīt rēks muokīklas Sėmuonou doris.

Kretinguos miestalie vākus muokė rašta,

Tas anū vaikielis muokītėis tories.

Ka girgždiejė ratā ėš gimtuos suodības,

Nusisokės Sėmuons braukė par akis –

Pamėškės kvepiejė samanuom ė grībās –

Vėskou isėmėnės sau pasėlaikīs.

Tievs soprata sūno, nieka nerokava –

Vėns lai atsisveikėn so žalēs šėlās,

Lai šėrdie iaustas šakas kėima kliava

Tievėškės viejelēs vėn lingous tīlēs.

Atsėdėivavuojės tievs atgal pasoka,

Nežėnė palėkės sūnou kāp dagius.

Kretinguos nomelē no lītū noblokė

Nežadiejė niekam ivaizdiu smagiū.

Vāks pri kaima bova lig kolnū priaugės,

Bet reikiejė jimtėis kningėšku darbū:

Ētė i bažnīčė ė padietė draugou,

Korės soulė trīnies ė mažiau gabos.

Muokītuojē klasie so ėlguom sutanuom,

Ė so rīkštė ronkuo švaisties itaigē –

Muokėnē nočioškė morkdies po tou tvana,

Če toriejė želtė pažonguos daigā.

Par naktelė gierės, nimaž nemėiguojės

Muokītuos i klasė atšliaož parītēs.

Kol beišsiraugies, atsistuos ont kuoju,

Klasie skaudiu kėrtiu ne vėinam priteis.

Vo vākā kap avis gardė oždarītė –

Niekor neėšbiegsi, žuodē nepadies –

Gera ė bluogiesni kontrē rek prarītė,

Jē tiktā raukīsīs – griūsi no kiedies.

Baigė muokslus vīrā jau skaitīt galiejė,

Lėnkėškā rašītė ejė be bieduos,

Ė sotepė skaičius išminties aliejēs,

Jau dalins ė daugins be kuokius klaiduos.

Sėmuona krūtėnie kėrmėno pavėrtus

Nedavė ramībės išmintės keista –

Kuo tik lėnku kalbā pamuokas paskėrtas,

Vo žemaitėškuojė laukuon ėšmesta?

Diel kuo rēk ožmėrštė, kou mamalė muokė,

Diel kuo gimta žuodi oždraudė kėitā,

Kuo vėsė muokslinčē, kuo vėsė pėrmuokā

Ožmėršt tievū kalba ė vergau kėtā?

Balsē tuo sakītė Sėmuons negaliejė –

Tiktā sonkės dūmas tomsėna akis.

Muokītėis važiava, savės negailiejuos,

Tas mintis slaptiausės sau pasilaikīs.

Ėš mintiū pastatė sėina kuo tvėrtiausė –

Vėskou paaukuosio Lietovuos guoduoms:

„Ė ne lėnku kalba mona lūpas tauzīs“

Sėmuons sava kraštou jiegas atidous.

Tēp ė ejė dėinas Kretinguos dvėklasie,

Muokslus Sėmuonielis bėngė nebluogā.

Tievs pravėnta vežė ė pakauši kasė –

A nevėrta muokslā Sėmuonou lėga?

Vo duorėms žemaitems pruota tėik ožteka –

Dous sūneliu douna – muokīkės tuoliau –

Je jau atsistuojē ont muokslinčiaus taka,

Diek ont kopras terba – nesostuok, nelauk.

I mokīkla kėta išvežė rugsiejie

I pat Kalvarėjė švėnta atlaidās –

Tėn jau ketormetė muokīkla garsiejė –

Lig Kalviū kaimelė ejė tėi aidā.

Kalvarėjuo

Kou tik atvažiavos, rodini tou pati,

Cara palaižūnā ožgolė petius.

Pri patiuos grobiausės prievartas pripratė,

Jiemė gruobtė „vaiskou“ jaunos rekrūtus.

Muokėnē išlakstė, tiktā do sočiopa –

Sojimtus novarė – jau sodėiv vėsėms.

Liūdesīs kāp platē išsėliejus opė,

Pagruobtūsius, ruodies, noskundins, apsėms.

Prievartas baisībė vėsos jiemė griaožtė,

Kāp vākāms rūgštėnē vuobūlā dontis,

Ė muokīkluo kėla tėkras, karštas riaušės –

Neteisībiu vaisiaus nieks če nekromtīs.

Nieks jau nebgaliejė pīktė solaikītė,

Būrēs sosėrinka pri truobuos, koriuo,

Draugā sorėštėijē nakti leida tīkē,

Pri anū stuoviejė so kardās karē.

Rėibēs žuodēs kėrtuos ėš abejū posiu –

Jau ė kardus trūkčiuo ėš ėlgū makštiū –

Nuors muoksleivē bova paraka neoustė,

Bet nė vėns nemiega tauškalū toštiū.

Do sargā dabuoklės biegtėis gava grētā,

Doru spīnas kūjo nomušė tojau –

Kol besosėgaudė, kol vėskou soprata –

Paleistė muoksleivē dinga paviejou.

Tuoki pradė bova Kalvarėjės muokslams –

Miestu aikšties laisvė senē pakarta,

Ka žmuogaus tīliausiuo samuonie nenuoktom,

Atgėmėma žuodēs korstuoma kaitra.

Pūtė ė kėtuokiu vieju tuo muokīkluo –

Madingiau če siova švarka ė kelnes,

Ė žemaitiu tarmė, kāp sonkībė dīka,

Gienė šliektas laukuon so tėkslās „kėlnēs“.

Ka lėngviau galieto žemaitieli lėnkint,

Ka lietovē būto vėsor paklosnė –

Par pamuokslus kalė, ė so rīkštiem lėnkė,

Bet tarmie nenīka prievartas posnie.

Uždraudė ė sava tarpė tėms vīrokams

Žemaičioutė, tartėis, aiškintė kėtėms

Tēp jog negaliejė omžėnā ožtroktė –

A ėlgā žemaitē tuoki junga tėmps?

Lėnkėškė pamuokslā ėš bažnīčiu tvėna –

Žmuonis nesoprata žuodiu nē mintiū.

Sėmuons tarsi kolka nolėita ėš švėna –

Kalba ė Tievīnė skīrė pri švėntū.

Dā daugiau tviskiejė akies karštas ognis –

„Nikumet neskėrsious so nomū kraitio“,

Dā stėpriau ikaitės grūdėnuos ė ugdies –

„Vėsa omžio būsio tėkro žemaitio“.

Muokslus žemaitelē kuožnos šėrdie sauga –

Švėisės bangas sklėda tuolėi ė platē.

Kors nesogebiejė jaustė žuodė rauga

Prašė, ka so rīkštė būto ikaltė.

„So tuokēs vīriokas gali kalnos verstė“–

Rašė Vėlniaus puona tėkrėnė klasės,

Bet vīniuojies kningas jouda varga tvarstēs –

Kam pritrūka dounas, pėimėnaus ė sies.

Ė rėikies pritrūkė tuos ropiuos dounelės;

Vaikē grīža vargtė i senus dvarus.

Atsėsveikint tėisies draugū ronkas kelės,

Vo krūtėnies kaupies skausmos umaros.

Če sotėka Sėmuons vėina gera žmuogo,

Kurin pamatītė bova maluonoms –

Truopnē būt pasakios,– tēp, kāp arkliou ouga,

Kāp benomiou tekės pats gražiausias noms.

Ta ougelė bova vardelio Muotiejos,

Pavardie – Valončios – jauns dar, bet jautros.

Taries, do žemaitē be juokiū vertieju –

Valondā ne vėināa kalbū nepritrūks.

Ka soēs, tik akis abejū blizgiejė –

Priespauda carėnė parverta mintim.

Vėns pri ontra jauties stėprė ė atgėjė –

Žuodēs vėskou varpė kāp vagas mėntiem.

Tievā Sėmuonelė vėn tonkiau rokava –

Vāks anū palinka pri kėtū laukū,

Puopierios ė plunksna vėituo dėrvas java,

Ė vargieliu jūras sūnaus palaikū.

Jog kuožnam Dėivalis īr paskīrės taka –

Ka ė kāp nenoori, rēks noētė tėn,

Kor mintės par varga kāp žovelė plakas,

Kor vuos gėmė būtė esam noteistė.

Akis Sėma žvalgies tuoliau no gimtėnės,

Ne daug kas terīžuos iššūkiou tuokem –

So medėnēs klompēs, ateities nežėnont,

Ētė ė gīventė miestė atuokem.

Vo, matā, tam vīrou nieka nier svarbesnė

Už senus, garsingus Lietovuos laikus –

Nuors lėkėma bliekuo, kāp atpjautā kresnā,

Rēks par omžio kaistė vienomuo klaikiuo.

Vėlniaus gimnazėjuo

Tuolėmās vingioutās vėiškelēs, takelēs,

Par porvus ė smiltis – ont petēs terba,

Dešimt cara rubliu teturiejė keliou

Ė dūmas sodietas sieluo pagarbē.

Ejė Sėmuons drousē, maž kou teturiejė –

Luopacinskė žuodē teikė daug viltiū,

Kors nomatė rėmtė būsėma tīrieji –

Riemė anuo nuorus pažado šėlto.

Luopacinskis jautė kuoks tīries ėšauga,

Kāp i muoksla veržas, truokšt tėkrū žėniū.

Sėmuons isigėjė šėrdingiausi drauga,

Konėgs rada Žmuogo tarp šimtū žmuoniū.

Paramuos kraitelė dailē sodieliuota –

Jog ožteks pavėlgas rašīmams ėlgėms.

Sėmuonou poikavuos švėisi muokslu puota,

Tik vėskou sogieros atēs atgėmėms.

Tās laikās i Vėlnio – kas tiktā netraukė?

Obagā, būriejē, stalē, ė kėtė

Prisidėngė veidus so keistiausiuom kaukiem –

Tarsi kuokė prieša būtom ožkloptė.

Kou tik Vėlniou maišies porvėnė, pavargė

„Prancėjės“ kareivē biegė no Maskvuos,

Vo šėndėina miesta rusā jau pavergė,

Vėskou pasėgruobė be juokiuos kuovuos.

Vėlniaus žmuonis bova liūdesio patvėnė –

Viel vergīstė sunkė neštė rēks vėsėms.

I ronkas, kāp Dievou viel ikaltas vėnis,

Ė belėka miestou nīkos ožgesėms.

Koprėnuos grioviesē, longā ėšdaožītė,

Muokīklėnies klasies dvuokesīs ūmos.

Sožeistus če goldė no pat onkstė rīta,

Kāp i pragaištingus konkėniū nomus.

Ka atējos laikou sožeistus ėškielė,

Če pasklida linksmos šurmulīs vākū.

Švarėnuos no porva žemė lig pat sielas,

Kol soskomba klasės ordolio taikio.

Tik tortingėms vīrams muokslā maž rūpiejė –

Liebava solindė smūklies priterštuos,

Gaiša brongi laika pas plaukū kėrpiejus,

I knīgas veiziejė, sakont, pro pėrštus.

Nieks negal jaunīstės arklė solaikītė,

Je esi privalgės, skrībeliouts, gražos

Ė mergātiu akis, kāp poikiū kokietiu,

Tau par šėrdi kiaurā skropolās važiou.

Daug kas filaretu iškabeliem poušies,

Tvarkdarēs patapa ė drausmies sargās,

Dar kėtė pri Dieva nokrīžiouta ploša,

Tarsi būto meilė dievėško sergou.

Sėmuons vėskou matė ė vėsās duomiejuos,

Bet nespiejė soktėis, trūka vėn dėinū –

Bitininka ūpo tīlē kuopiniejė

Medo ėš kningieliu, ronkraštiu senū.

Ons pėnktuojie klasie bova pri geriausiu,

Kningu prisikruovės jau no pat grindū –

Ė i laika gīli ė i pluoti rausies –

Rēk teisībė rastė tarp toštiū gandū.

Beplošont i galva linda kėtė rūmā –

Kor kėimus apjousė pastatā aukštė,

Tėn istujės jimsės karū ė karūno,

Kor sosmegė buočiu žīgē ožmėrštė.

Oniversitetė

Šīpsena laiminga Sėmuons pasėpoušė,

Atestats kāp ognės degėna pėrštus –

Tarp luotīnu raidiu kaima pošis uošė,

Kalviū nomielis žalomuo tėrštuo.

Universiteta, kāp svajū svajuonė,

Apkabėna ronkuom, priglaudė karštā,

Ė ont kieliu poulės meldies kāp krėkščiuonis –

Sava slaptā mintē, dar neišrėštā.

Sėmuons neveiziejė, ka draugā tortingė

Ketorkinkiem laksta i vaišės kėlnės –

Ė ėš patė rīta rūškanė, aptingė

Atsėkielė čīstėi soterštas kelnės.

Kėtė azartingā puokeri kapuojė,

Kilniūs vakareliūs svaiga no aistrū,

Vuos neėšvarītė, kāp Aduoms ėš ruojaus,

Tėrpa ė mėnkiejė kāp ondou kaitruo.

Sėmuons tīkē konda jouduos dounas rėikė,

Pramuoguoms nebova laika, piningū –

Ė nepaskaitėnė adīnelė lėikė

Duovėnuojė tuomams ronkraštiu ėlgū.

Nugīventa laika tuolėmiausius vingūs

Bruolē krašta gīnė – kuovies so kardās,

Ons šīpsoojuos veida grīmaso laimingo,

Pavadėnės senus ivīkius vardās.

Tēp po biškėlieli, po lašieli maža

Sėmuons jau primėrša antikas stabus,

Kor muokīklas soulė tēp patrauklē dažė,

Lietova teskīrė tik keiksmus grubius.

Jou tuoliau ons brėda nemintās kelalēs,

Tuo mieliau i siela smeigies praeitės –

Žmuonis korėi karda kraštou gintė kalė,

Ė nešiuojė varda išdidiuos gėnties.

Jausma tuo dėdībė sauliem praded švėistė,

Ė laimings tuos jūras gėlomo džiaugīs –

Līg išalkės kėrstum douna tepta svėisto,

Gertum žėidū medo, kāp laukū drogīs.

Universiteta kelē jog nelīgė –

Diestītuoju bova skordiū ė keistū –

Net Sniadeckiou mūsa istuorėnės kningas

Pajoukuos tevertas omžiu prarastū.

Tou „garbinga“ minti Levelis sogriuovė –

Rēk doubės atkastė sava praeities,

Kad žmuogos pajostom sava laika krūvi,

Ė žėnuotom dīdi ivīkiu verties.

Tūkstont aštoun šimtā dvėdėšimt ontrāsēs

Litovuos garbingas praeities kielies

Pėrma karta tīlē ont lėntuos ožrašė:

„Lietova Didiuojė īr graži gielie“

Rēk ištėrtė vėsa praeiti garbinga –

Konėgaikštius, tauta, kalba ė rėbas,

Ė išleistė rimta istuorėnė kninga,

Ka kuožnam nerēkto klaidžiuot apgraibās.

Sėmuons ėšsėžiuojės linkčiuojė ė klausies

Tuokiū ėšmintingu žuodiu kāp lītaus,

Kors sovėlgīs muoli pardžiūvusi baisē

Ė ėš sieklas puiki želmšni ėštrauks.

Šalėp souliem švėitė Puoška ė Strazdielis,

Ė Nazabėtauskiu vīrā cielė do,

Ė Stanevīčātis jau sparnos pakielės –

Anėi Žemaitėjės niekam nepardous.

Ė jau pats dėdiausis Sėmuons če atruodė –

Daug kalbiejė, rašė, aiškėna vėsėms –

Praeiti tėksliausē narpliuojė ė skruodė,

Kuoks turtings, išēto, buočiu palėkėms.

Ė tīluo ledinie vėns palėkės māstė –

Diel kuo Žemaitijuo nier tekruos tėisuos?

Torio pamatini akmėni atkastė –

Ėš kapū gilībės vėskas sošvėisous.

Ėšējėms

Nieks pasaulie mūsa nier žemiau nokrėtės

Kāp žmuogos siediedams raštėnie ėlgā.

Metā nepraējė, ons jau sied karietuo,

Kuožna žmuogo laika kimbontė lėgo.

Kas nokrīpst no raidės, – lazda i tekini –

Valdininka mintis kėitas kāp akmou.

Pinigās ė vīnās keli prasėskīnē,

Arba mētu metās ons tavi kamous.

Sėmuons – kaima vaikis – paromstīts jodiejė,

Neėlgā tebūtom skverbtėis i gelmės.

Valdininkā šaukė – raduom pažeidieji –

Ons netor nē varda, nē geruos kėlmies.

Ė ka jau reikiejė, vėsa muoksla baigos

Magistranta laipsni tvirtintė viešā,

Prireikė vėsuokiu cirkėšku ėšdaigu –

Ėšgrėištuos kontrībės krovėnū lašū.

Nieks aukštuo muokīkluo nedavė leidėma

Muoksla laipsnius teiktė ė garbies vardus

Dvėgalvė erelė ėšmintės ledėnė –

Spausk tou maža tauta, kol vėsā oždos.

Par maskuoliu raidiem gruota ėšraitīta

Muoksla mintis švėitė rūškano gruožio,

Sėmuons pasėrīža nuoskaudas prarītė

Ė vėskou ožbrauktė pramanū briežio.

Neėlgā betrokos dvarėninka kėlmė

Liūdėjė i lapa sosoktė melā –

Ontspaudās praskīrė rēkalinga gelmė,

Kor pritrūka puonams brendont negėlē.

Dabar Sėmuonielis nebgalies jau inkštė,

Tris metus pralaukės stodėju erdvie,

Dounā kasdėinėnē ė luovelė minkštā

Užsėdėrbs kāp nuorint ė bado nedvies.

Talėntās švėisava anuo pruota rėivės,

Valdėninkams ruodie, ons mėnkiesnis tier,

Bet pošės noaugus i tėisoma kreiva,

Ons galvuojė – poši, ka kėik nuors ė kreiva,

I lėntas pavėrtus vėsor priartie.

Tuoks roskėniu puonū sopratėms tebova,

Bet laimingā bėngės Sėmuons ēs tuolīn.

Ruods Kalviū beržīnā akies sosiūbava,

Džiaugsmās sošlamiejė nomū oužoulīns.

Ė šėrdėis kertelie laimė atėtvierės,

Vėns kamė sostuojės tėis taškās svarbēs,

Vėn ė vėn kartuojė savoujė apiera –

Lietovā gīvensio pruoto ė darbās.

Ė rašīsio žuodēs, kor kaimietē taras

Po darbū sosiedė truobū viesomuo,

Ar po sava žemiu novargtās aktaras,

Pri altuoriu meldas vėdorie somuos

Atsėminsio kelius pruobuočiu pramintus,

Rasio anū dvasė pri kuožnuos truobuos,

Švėnta palėkėma sauguosio ė ginsio

Nu carū ė šliektu prievartas grobiuos.

Ė tarpelēs gluostė sava minkšto delno

Kadagi ė eglė, akmini laukū

Ė par šėrdi vīra muokīta ė švelnė

Tievėškė plevena graudolio lakio.

Ė ka tievs paklausė, a vėskou jau baigė,

A pažėna dongo? Diel kuo lītos līn?

Sėmuons beatsakė: „Aš šliaožiau kāp sraigė,

Vo pasaulis liekė kāp kolka tuolīn...“

„Jou tuoliau keliausi, jou artiau paliksi

Nieka nepavīsi, lėnks tiktā tavi –

Formola mažiausi, vo sorastė iksa

Dešimtē ė šimtou, kažėn a pavīks?“

„Ta nebier tau kelė i nomus begrīžtė

Valgītė ė melstėis nabišēs karto?..“

„Īr didiū dalīku, jē ožteks mon rīžta,

I nomus parnešio šluovė ė tortus.“

Ė nebgrīža Sėmuons i nomus gīventė –

Peterburgā, Rīgas ė kėtė kraštā.

Anuo žīgems davė minti ė pravėnta –

Dėrbont degė metā grētā ė karštā.

Rīguo

Rīga akis traukė pasėinė žemaitiu –

Pardavėmou šliaožė lėnā, gīvolē.

Sėmuons patikiejė, ka muokslinčiaus kraitiou

Tėn daugībė luobiu slepas negėlē.

Bova tėn arkīvūs raštu vuokītėniu,

No laikū krīžeiviu sauguomu gerā –

Kāp gīvena žmuonis, kāp no priešu gīnies,

Kāp draboži siovuos, prispaustė karās.

Latvē senū žėmiū niekor jog nediej –

Puopierie ā skūruo sosoktas tebstuov –

Gal pavīks atrastė vuokītiū baudiejus

Pasėinė valstībie, koršems priprastuo.

Klausies Sėmuons ēdams prīš prekeiviu sruovė,

Torgos līg be latviu ėšraiškas gīvuos –

Če būrē žemaitiu prekės sosėkruovė –

Patiuo cėntra aikštie pri pat Daugovuos.

Žmuonis vėsor gerė, so anās sotarsi,

Tiktā valdėninkās tapė sobiesie.

Vuos bandā sakītė kuoki žuodi garsē,

Ons tavėm ėš tuola jau pasėbaisie.

Ne, nepasėdžiaugsi vuokīti sotėkės –

„Nifarštein“ pasaka ė notrūkst kalba.

Metā noskobiējė – Sėmuons atsėlėka,

Stumduoms ė gainiuojems smarkē ė grobē.

Ė alga mėnkiausi – vuos galus sodorsi,

Tik darbū beprasmiu – ėštėsuoms dėinuoms.

Ka Kuostiuška maišta Žemaitėjė korstė,

Sėmuons tik gieriejus ožmačiuom kėlniuom.

Če nerada savėj juokė palonkoma –

Tuoks aršos ateivis londiuos, rašėnies –

Maištininku kraujė ėš niekinga luoma,

Prakeiktuos no omžiu „leišiu“ gėmėnies.

Sėmuons vėskou matė ė ont pėršta vijuos,

Metrėkuom lietuviu saldėna viltis.

Peterburga rūmu tīlės viešpatėjės

Gundė kāp gimtuosės nuodiemės žaltīs.

Bemaž dešimt metu Rīguo prasėtrīnės,

Pagaliau pasiekė geidamus kraštus –

Peterburga miesta buokštā ė krontėnės

Sveikėna žemaiti pro rūkus tėrštus.

Petrapėlie

Kor to benoētum, kor benovažioutum,

Mažos vabalielis ėš mažuos tautuos,

Ė jē kuo nuoriedams, daugiau išsėžiuotum,

Kuožnos tau i veida panieko ožtvuos.

Jē nervā pakrėkė, nepradiek ėiškuotė

Nē tėisuos, nē drauga svetėmuo šalie,

Nebandīk par omžius sodieliuotus kuoptė –

Tava rastas tėisas nieka negalies.

Kuožnos ožkariautuos garbėn sava tauta –

Vėsos apsigaubės tuos tėisoos spīglēs.

Īr dėdi maluonė žemie karaliautė,

Pavergtus laikītė darba gīvolēs.

Dėdžiateutiu pruotūs vėns ruožielis švėitas

Kāp žvaigždie aiškiausi, matuoma vėsor.

Tuokė sopratėma neėšmuši mėitās –

Īr teisiūju gieris tik anėms sokorts.

Sėmuons tou patīrė no pėrmūju žingsniu –

Kasdėinėnė darba prīsakas kėitās.

Rusu valdėninkā – niekor jog nedingsi –

Vakštiuojė aplinkou sniokēs pakeltās.

Metās Sėmuons varga veržies pri arkīvu,

Lietovuo rašītas Metrėkas senuos,

Ka išvīsto raidė, minti, žuodi gīva

I vėskou pažvelgtom aiškomo dėinuos.

Veida bruožās Sėmuons nolankoma reiškė –

Linkčiuojė, ka žingsniu neoždraustom kas.

Lietova rašīs ons tarsi meilės laiška –

Ėš sokorta gierė praeitās laikās.

Ė dėina išauša mienesems praējos,

Cars – tievielis leida siestėis ožstalie,

Kor tūnuojė omžē stuorā apdulkiejė,

Kor kaliejė pontiūs Lietovuos vielie.

„No dabā – ta amėn“ – Sėmuons sau kartuojė.

Kāp erielis sklondė tarpeklēs siaurās.

Ka tik nepaslīstiuo, nenolūžtiuo kuojės,

Pruots ė ronkas kontrės če vėskou atras.

Dėrba cara valdē, dėrba sau – be pruota –

Ni sekundės niekam kėtam neaukuos.

Metrėka šakinga ė platē keruota –

Sėmuons sparnū īrēs ont anou lekiuos.

Vīrou tam ožteka grīna tievū kraujė –

Omžēs puoselietas atsparuos kėituos.

Jē žmuogos pakėlės so vėsās kariauji –

Rēk ne tik pruotelė, ė kėituos kaktuos,

Bet pasauli vėsa ė savi ožmėrštė,

Ė jaunīstė žemie laiduot nelaiko,

Ka i žousėis plunksna isikėbė pėrštā

Lietovā parnešto tėkrū palaikū.

Sėmuons matė poikē vėsus miesta žmuonis

Matė ė gražuoliu, ė gerū draugū.

Dar geriau žėnuojė – santuokas terliuonės

Dar daugiau sokelto trokliu ė vargū.

Lietova – gražuolė lėktom viel golietė

Ožmarštie noskėndus, kāp kapū doubie.

Sėmuons vėso šėrdė anuos prisėlietės,

Niekor šem pasaulie biegtė nebskobies.

Pieš galvelė švelnė ė akis žavingas,

Ė, ėškasės karda ėš dobis, idous,

Pasvadins ont žėrga, kors atgėjės žvingau –

Lai no pavergieju lietovius vadous.

Vo jau akīs žīdras anuo Lietovelės –

Vīrs sosėžaviejės ėš vėsuos šėrdėis –

Gimtė oužoulīnā ė senuoliu vielės

Sėmuonou ne varga, vo jieguos pridies.

Ė tomsa dulkieta Rusėjės arkīvu

Sėmuonou švėisava saulės spindolēs,

Lietovuos Didiuosės piešies vaizdā gīvė,

Jau anėi par omžiu dolkies nebdūlies.

Daukonta rašīta Lietovuos istuorėjė

Žmuogou žemie esont, vėina gēra sūno

Rēk išsėaugintė atramā tvėrtā,

Ė ka ronkuom tava būs senatvie sunkē,

So meso bolvīnė būtom ėšvėrta.

Sėmuons tēp nuoriejė sostīgoutė laika,

Ka pasenos būtom valgis ė truoba.

Ė darboutėis kiaurā bova nositeikės –

Tarsi žmuogau omžios nier vėskuo rėba.

Ons po biškėlieli, po siūlieli trumpa –

Verpė, siovėniejė praeiti Tautuos.

Metu metās dėrba, kol petē sokumpa,

Ka mažieto pluotā druobės netėrtuos.

Tū darbū vardielis – Sūnos mīlėmiausis –

So kalba, so žėrgo, kardo pri šalėis.

Tik diel tuo skaudiausiu priekaištu npaisė,

Ka ožgėmės Sūno vėskou nogalies.

Tas Sūnos toriejė grondis sodaožītė,

Lėnkėšku bajuoru apgolti nostumt,

Ė kad augto dėdos tas anuo mažītis,

Tor šėrdie atgītė tautėnis rūstoms.

Paskou jau paplėsto po vėsas suodības,

Notekieto miestās, ožgoitās kaimās,

Ka vėsė tvėrtiausē ronkuom sosėkėbė,

Ginto sava kalba, papruotius, šeimas.

Ė kalba ka būto kāp laukā gimtėijē,

Kāp pėrmėijē žuodē muotinu tartė.

Kāp jausmā, i šėrdi so Dievās iejė –

Sėmuonou vaidenuos ėš kuožnuos kerties.

Lietova praējė sava sonki kieli –

Prīš Kristaus gėmėma – tuolėmās laikās.

Anou kāp saldaini kondžiuojė ė skielė

Lėnku, skondėnavu, vuokītiu polkā.

Bet maža tautelė ējė pasėsliepus –

So stabās ė žīnēs – pranašās gerās,

So bitiem medinguos sava krašta lėipuos,

Papruotēs švėntāsēs, prietaru kerās.

Auga če didvīrē – Lietovuos gīniejē –

Laisva mėška paukštē lėna apdarās.

Priešus – atejūnos so kardās geniejė,

Pralaimiejė sliepies mėškūs apdairē.

Vo skaudiejė žaizdas ne no karda kėrtiu,

No bjauriuos tėkības Ruomas aitvarū.

Krėkštėjuos lietovē, oužoulīnā vėrta,

Ė tautuos tvėrtībė gesa aukorūs.

Daigā nuolankoma par pat šėrdis vieries,

Ėšsorbė stėprībė velnė šaknėmis,

Kāp dėrvas noalėn verpotē ė svierės –

Tēp dievā krėkščiuoniu darė so mumis.

Tīlē išsėaudė nuolankoma riekstis,

Atsėrada puonu, kor anou nešiuo –

Ė senėijē žīnē pamažo pakrėka,

Sava Dievus kėitė konėgū mėšiuom.

Prasėdiejė ginčā ė nesotarėmā,

Ėšdavīstės baisės šėndėinuos darbū,

Ė netėkras aistras pamažo norėma,

Priespauda pasklīda be juokiū rėbū.

Lėnkā gulies drousē ont petiū lietovė,

Varė sava plūga žemie nosiaubtuo,

Vo ka šliektu rūmā netvėrtė nogriova,

Letėna ruskėnė lėpa ont tautuos.

Ė šėndėin tėik žuodiu tėkromuos ėšpīlos,

Atsėras kas niekins sakėnius eiliū –

Drousē atsiverskėt sėmuonėnė bīla –

Aš par švelnē priešus pri tėisuos kalo.

Aš tiktā tenuorio sėmuonėnė dvasė

Parkeltė i balta puopierio dėinuos –

Lai pasaulė platė gėmėnės ė rasės

Vargus mūsa krašta vertins ė žėnuos.

Kalba

Tautas kad ėšnīkto no pasaulė veida,

Priespauda so moštrās mažā tepadies.

Rusu cars šlīkštiausē tās dalīkās žaidė –

Uždraudė net raidės mūsa pavardies.

I pasus irašė sava kalbuos linksni –

Prikergė galūnės rusėško stėlio.

Jē diel tuo noliūsi ė nebusi linksmos,

Tau vėita ož gruotu so končiū kelio.

Lėnku šliektas irgi tou gerā ėšmanė –

Kalba kas ožmėrša, gīrė be eilies,

Daug lietoviu puonu šėldies vergū vanuo,

Tik kaimietis lėka tvėrts, nenogaliets.

Tik lūšnelies varga kaima mūsa svēka,

Baudžiava kor spaudė žmuogo pri grindū,

Lietuvībės raidė so žuodio ėšlėka –

Muotinas neklausies lėnkėšku gandū.

Sėmuons aiškē matė, kėik kalba sovargus,

Ė intelėgėntā krīpst jau ėš viežiū –

Lietuvībės prasmės kāp šliektieliu vergės,

Baig stuorā apaugtė lėnkėško nėižo.

No pėrmūju žingsniu, ka arkīvu jiemies,

Sėmuons rinka, rašė muotino žuodius

Ka intelegėntā, kāp baisiausė miemės,

Grīžtom pri savūju kalbiniu pradiū.

Tas gražos darbielis nenešė ni grašė –

Bet žuodīna svarbi sokorbė vėsėms,

Lietuvėnēs žuodēs praeiti aprašė,

Ė be lėnkėškomu pateikė žmunėms.

Sėmuons ne tik gerbė sava krašta kalba,

Bet kāp perlus rinka primėrštus žuodius,

So anās kāp stuoro ė sonkiausė dalbo

Mušė lėnkakalbiu „pšīšius“ ižeidius.

Sėmuonou pėrmajam tautėnės didībės

Šaukliou ė gīniejou pagarba vėsū.

Tuo žmuogaus kontrībė ė siekėms beribis

Mūsa tarmē nešė nuostabius vaisius.

Bet a šėindėin torem tuoki sopratėma,

Ka kalba īr perlā rezginie tautuos?

Daug kam ėš mondroma smaginis pritema –

Vėituo sava žuodiu rusėškus kartuo.

Tėi „didvīrē“ tauta niekėn ožsėspīrė,

Joukas ėš kalnelius ožkastū tievū,

Kor ož švėnta žuodi, jē reikiejė, mėrė,

Ė kalbuos nedarkė muotinu savū.

Karalios Vītauts

Tuokėi vingiu vingē līg ont leda šliuožto,

Tuokėi atradėmā, kulverstē greitė,

Net ė dabartėnē vīrā išsižiuoto,

Nuors ont elektruonās jau šuoliou raitė.

Sojimts, noteists mėrtė išdavėku būrė,

Par plaukieli lėkės, pasmerkts gėmėniū,

Lietova kāp dainios dailėna ė kūrė,

Tapės ne baudiejo, „Kingo“ somanio.

Bova ė krīžeiviu kalėnio, ė bėndro –

Kāp gīvatė skverbies, kėrta ėš petėis,

Kol karaliaus žīgems nuostabėms sobrėnda,

Nieka nepabūgės, ni vėinuos kliūtėis.

Vītauts vėns didiausiu karvediū tievīnės

Sotelkė i būri lėnkus ė rusos,

Ė dėdiausė sava pergalė noskīnė

Laukūs Tananberga – lig dabar garsos.

Ons po žalgerėnė mūšė išvadava

Lietova no priešu šimtmetems kelėms

Lietovā Dėdiāje tuokė jiega davė

Kuri sožėbiejė, kāp prisėkielėms.

Nesvarbo, ka laikā šimtmetius prasoka –

Žalgiris lietoviou pergaliem muosou –

Nepriklausuomībės vėsas sieklas lopuos

Žalgėrė šaltėnēs trīkštontiuon švėisuo.

Vītauta – karaliaus žingsnē isėspaudė

Lietovuos žemelie omžėna šluove –

Muotinas tou minti ronkšloustiūs iaudė,

Vo sūnā diel laisvės – mėrtėnuom kuovuom.

Negalies tuo varda ė tėisuos notrintė,

Kol pri jūras vākštiuos sena gėmėnie

Kol lietovėškoma sauguos mūsa mintis,

Vītaua karalio omžėnā minies.

Sėmuons tuoki būvi Vītautou nobriežė –

Lapūs sava kningu ė sieluo gėlē.

Ont tuom ėšmintinguom ė garbinguom viežiem

Ė dabā dar tėisas Lietovuos kelē.

Juogaila

Ėš kor tuoks joduošios žemie mūsa gėmė,

Kėinuo ronkas teikė gieri mažomuo?

Omžē jau praejė, aistras jau norėma,

Tas mėslės lig šiuolē žmuonis tebžiaumuo.

Nier ni vėina žingsnė duora ė teisinga,

Nier darbū garsingu, nier ani mažū –

Paskaluom, tuštībiem rūmu dongos snėga,

Intrigu pasaulie rezgamo šmeižto.

Tuoks vingros niekšielis Lietovuo ožauga

Tarp garbingu vīru rūmu viešomuo.

Vėsas anuo mintis svetėmas ė baugės,

Tarsi būtom gėmės vėlkšoniu šeimuo.

Mistika kāp vatas anuo laika blausē

Gaubė ė vīniuojies baimės vėrpolēs,

Ons žmuoniū garbingu nikomet neklausė,

Klaupies prīš niekšībės sielo, ne kelēs.

Lėnkams tuoks sotėžės valduovs dievaguojuos –

Pouštė anū šali dongėškuom malduom.

Lietova somīnės ėšdavėka kuojuom,

Pavertė šliektieliu pavergtuom valduom.

A kas nuors žudītom sava gera diedė,

Ė sojimto bruoli ronkuom krovėnuom?

Tik ka nesvīroutom anuo suosta kiedės,

Ka galietum torkštėis plepalū vuoniuo.

Vo paskou i dongo ėš prakaulė veida

Akis būt idortas valonduoms ėlguoms –

Konėgielis, aiško, nuodiemės atleida,

Sosargdėnės niekša dvasėniem lėguoms.

Prietaru ė pinkliu vuortinklēs apejės

Vākštiuojē, mėiguojē vėinomuos kliebie –

Lietovuos aruodūs anuo darbū pajos –

Panieka, mėnkīstė, šlīkėti negarbie.

Jē ne vītautėnės pastongas ė talėnts –

Lietovā tarnautė, meilė kraštou tam,

Tas tautuos luopielis būto tēp solamints,

Ka ėšnīkės būtom ronkuom pakeltuom.

Būds

Merkīs kritikava Sėmuona ož „Būda“ –

Esou tėn netėkslē vėskas sodieliuots.

Nemažā prarijės bjaurė knīgu brūda,

Sėmuonou garsiausē aš šauko – „Valio“!

Vakštiuojau po graži Lietovuos pasauli –

Jūra, skaidrės opės, ežerus gilius,

Tonkius oužoulīnos ė nešiuojaus saujuo

Žemės tū vėituoviu ė švėntū žuoliū.

Ka papouštiuo sava kasdėinībės guoli,

Padabintiuo truoba, kėima ė laukus –

Tuoki žavi gruoži plaukonti ėš tuola

Pajotau paskaitės Sėmuona lapus.

Neirašė nieks tēp mūsa tarmies aida

Kningu istuorėniu poslapiūs baltūs,

Sėmuons krašta gruoži, papruotius atsklaidės,

Atvertė žemaitiou ateities vartus.

Atidarė drousē kāp poets tėkriausis –

Dainios vaidilutiu ė žaliū mėškū,

Ė padongiu žīdri, upelioku kriaušius,

Tartum būtom bovės omžiu nomėškio.

Kāp anuo krūtėnie virpčiuojė ė lėijuos

Vaizdā istabėijē tuolėmū laikū,

Ka mėškū masīvā, pruoperšas, liūnėjės,

Skaitont „Būda“ švėitas īvaizdio lakio.

Ė jog rinkuos Sėmuons kuožna miela žuodi –

Traukė ėš vergėjės lėnkėškas prasmies,

Ė vėsam pasauliou sava „Būdo“ ruodė,

Kėik gruožībiu sauguo ta gili versmie.

Vėsa Lietovelė muokė žamaičioutė –

Daug ėštraukės gera ėš vėsū tarmiū

I šiukšlīna stūmė, kāp so ražās šloutas

Lėnkakalbiu šliektu palėnktus tarnus.

Kāp dongaus stebuklos tas vaikielis gėmė

Patem Žemaitėjės mėška pakraštie

Ė sokeverzuota kalbėni vežėma

Isikinkės tėmpė lig patiuos mėrties.

Tad a mums nerēktom klauptėis, pagalvuotė

Aple anuo darbus, novargtus metus,

Lietovuos par omžius išvargta golguota,

Ė bent kėik paētė so anou karto?

Jog šėndėin žemaitē velnėškā nopiepė

Nepalaika, nerem sava praeities –

Vargst Mukienė, laužas, tautėškoma skiepėj,

Vo žemaitē sunkē pri anū artie.

Lėižovio dar paplak, bet jog rēk pagalbas –

Knīgas ė žonalā ėš dongaus nebėrst –

Rēk litelė sunkė, anās nevėrst kalbas

Atsėbosk, žemaiti, Sėmuono pavėrsk.

Sėmuona kalnielis

Papėlie pri opės vienėša kalvelė,

Vėnta tīlē plokdė vondėnis švarius,

I dėinuos tuolībiu švėisolius ivielus

Biegontiuos bangelės saulietus varius.

Padūmavė dongos skvervas i eglīnos,

Vėntas mielis slapstuos vingiu gėlomuo,

Vo par lauka ėlga kveponti pelīnas

Ēt solinkės sienis ė kažkam grūmuo.

Sonkės mintis gulas ont šėrdėis ė pruota –

„Vėskas pragīventa, vėskas praeitie

Ė ont sava ėlgo vėiškalio kopruoto

Tematau kāp smertis pri vėskuo artie“.

„Prirašiau daugēbė puopieriu so plunksno,

Sorinkau i vėina padrėkus aktus,

Ė vėskou sodiejės, ronkraštės solonkstės

Skrīniuo pri luovelės ainems palėikto“.

„Kuokėi laika bova, ka pri sava rašta

Negaliejau briežtė raidiu pavardies

Tojau ėš arkīva laukuon būt iškrapštė,

Ė ni vėinas ronkas tau nebipadies“

Tuokės dūmas graudės Sėmuona konkėna,

Papilies padongie ētont takelio –

Saujuo nešies ėlga so žėidelēs lėna,

Vītorielis sopuos prīšpėitė tīluo.

„Kėik če mon belėka?“ – Mintėjė sostuojės –

„Tuoliūs pasiklīda pruotieviu darbā.

Kāp ė mona žingsnē, kāp ė mona kuojės –

Kuo ne omžėns obags so toštė terba...“

„No ė kas če tuokė? Pats sau pasėskīriau,

Tou lėkėma vingi pats sosiraitiau.

Gaila tik ka lapūs bodavuotė skīrē,

Lig mėrtėis netaps mon kningėnio kraitio“.

„Ė kažėn a komet kas sosėmīliejės

Beipūs gīvībė gėismē sokortā?

Beatmins ka omžio vėsa iškaliejau

Pri tautuos senoovės prirakints tvėrtā?“.

„Bet švėisiausės joustas tėisas ėš arkīvu,

Kor dėinas laimingas leidau jaunomie,

Ė senuovės laikus atkasiau kāp gīvus,

Ė šėrdim sošėldės parnešiau nomėi“.

Bet vės tėik graudoma Sėmuonou ožteka –

Ė akies, ė veida raukšliu raizgėniūs,

Tarpās pro mėglelė jau nebmatė taka,

Kor viejielis smėlga linkstontė gainiuo.

Kuopė i pat vėršo nomīlietas vėitas –

Laukā, javā, mėškā mielėnė tomsou,

Spindolinga Vėnta kas mėnotė kėities

Gražē apsivėlkus pėivuom ištėsuom.

„Ka nomėrsio būtom če gerā ilsietėis –

Po žemė klausītėis paukštė olbesiū“

So Tievīnės omžēs sosėējė saita

Skleidies atmėnėmu graudolio blausio.

Sėmuons gerā jautė žemės dėdė jiega,

Ė mėnkoma sava Vėntas paupie –

Laiks par omžiu omžius kāp ta opės biega,

So anās tik žmuonis ētė nepaspie.

„Ė tik darbs tepaded sava kuojės pieda

Kėik gėliau ispaustė žemie dėdėlie“ –

Sėmuons sava dūmas mintėj atsisiedės

Ė metus ėš naujė parveiz, sodieliuo.

Niekor anuo metā dar nepasėtraukė –

Kāp dėdiausė medē skleidas ė gražie,

Tik a sopras žmuonis anuo tīra auka? –

Raštā sovīniuotė tebier jog diežie.

Šėrdi apjem skriaubis, nevėltės ištrīškus

Kėitās akmėnīnas pėlkou, spaud petius –

Ne no laimės sava Sėmuons tēp išblīškės,

Ēt nomėi par pėiva prīš patius pėitus.

Paskou pasėjodėn, kel akis i dongo,

Pasėveiz i saulės notvėikstus tuolius,

Ė šėltiesnis jausmos viel anou aplonka

Žemės šiuos pakalnės pluotūs dėdėliūs.

Ė vėltėis mažītė kėbėrkštelė degė –

Šalėp šėrdėis skausma, kūna senaties –

Jog važiou par pusni senas joudas ragės,

Aušt pavasarelē po ėlguos nektėis...

Epiluogs

Auša ė ėšauša so „Varpo“ Kudirkas,

So Basanė Juona žuodēs ė darbās,

Tik jau Sėmuons omžems bova ožsimerkės,

Ons jau nebgėrdiejė žuodiu pagarbuos.

Ė ka tīlē vežė graba par miestali,

Garsē cīpė ratu netepta špoulie,

Trīs senelės meldies ož krikščiuonė siela –

Ka lėngva žemelė būtom Papėlies.

Varps bažnīčės daožies skombesio aidingo,

Nomūs triūsė žmuonis, artėnuos žėima.

Ka mėglelie ratā so karsto pradinga,

Kelė karklā muojė linkdamė žemā.

2006 – 2014