Dešim Dieva isakīmu
Dešim Dieva isakīmu aba Dekaluogs īr taisīkliu rėnkinīs katra palē Bėblėjē Dievs padėktava Muozē ont Sėnaujaus kalna.
Isakīmā
taisītė- Netoriesi kėtu dievū, tėktās muoni.
- Nedėrbsi sau druožėnė ni juokė abruozdielė, katros īr panašos i tā, kas īr aukštā dongou ė kas īr čė, žemie, ė kas īr ondenisė pa žeme. Aniems nesėlenksi ė anū negarbėnsi, kadongi aš VĖIŠPATS, tava Dievs, eso pavīdus Dievs, skėriantis bausme ož tievu kalte vākams – trečējā ė ketvėrtajā kartā tū, katrei muoni atmet, ale ruodantis ėštikėma meile lėgė tūkstontuosės kartos aniems, katrei muoni mīli ė laikuos muona isakīmu.
- Nenauduosi pėktom VĖIŠPATĖIS, sava Dieva, varda, kadongi VĖIŠPATS nepalėks nenubausta ta, katros nauduo pėktom ano varda.
- Atmėnk, kū švēstom šaba dėina. Šešēs dėinas triūsi ė dėrbsi vėsus sava darbus, ale septintuojė dėina īr VĖIŠPATĖIS, tava Dieva, šabs: nedėrbsi ni juokė darba – ni tu, ni tava sūnus aba dokra, ni tava vergs a vergė, ni tava galvėjē, ni ateivis, katros gīven tava suoduo. Nes par šešias dėinas VĖIŠPATS padarė dongu ė žeme, jūra ė vėsa, kas īr anuos, ale septėntaja dėina ons ėlsiejuos. Tudie VĖIŠPATS septintaja dėina palaimėna ė ana pašventėna.
- Gerbk sava tieva ė muotėna, kū ėlgā gīventumie kraštė, katra VĖIŠPATS, tava Dievs, tau skėr.
- Nežodīsi.
- Nesvetėmausi.
- Nevuogsi.
- Neliudīsi melagėngā prīš sava artėma.
- Netruokši sava artėma namū: netruokši sava artėma žmuonuos a verga ė vergės, a jautė, ar asėla, ar bikuo, kas prėklausa tava artėmō.