Vikipedėjė:Žemaitėškā aple Žemaitėjė ė anuos žmuomis

Edvards Rudīs

Žemaitiu kalba

Kartās sogalvuojo vėina kėta rašta

Solipdītė raidiem, kor ėš kningu dairuos,

Bet žuodielis kuožnos atsiklaupės praša –

Neklejouk to monės pri tuos keistuos gairės.

Dingst prasmie ė garsos prigimtie iaugės –

Pijanina šuokis neskombies iš trūbā.

Pavėrst vėsas mintis i cīpėma baugi,

I išsėreiškėmu čėrėškavėma grubi.

Jog laikus vaikīstės mama sovīniuojė

I žemaitiu žuodė ilgesi berėbi –

So anās par laika plaukiem mes kāp ruojou,

Iš anū keruojuos mintės ė kūrība.

Kuožnos vaizda gabals tās žuodelēs dailints,

Švelnē prisėglaudės kāp sėlkā pri kūna,

To anou atloptė, ė pakėistė gali,

Bet skomboma gruožis noskėis kāp i liūna.

Prigėmtėnē pluotā mūsa šėrdis meilėn,

Žuodē tarsi medē so mėškās ė opiem –

Vėskou tou sodiejos – trīkšt gražiausės eilės –

Tarsi švėntas maldas, ka bažnīčiuo klūpuom.

Aple žmuogaus esmė, anuo švėisi vėdo,

So Tievīnės meilė ė gamto sodieta,

Aple žuodė prasmė, kors atēt be gidu,

Mes garsus ėšgaunam dongou tegėrdietus.

Lai gīven, šakuojės, kas pasaulie gėmės,

Papruotius lai sauga, švėnta žuodė laisvė –

Be vėsū pamuokslu, mintiū pavergėma,

Kor par ėlgus omžius sava kraujo laistiem.

Edvards Rudīs

Žemaitė prigimtės

Mona akim veizont tėi laikā pradingė,

Kāp ė mūsa dėinas po kėimelė lėipo,

Ka pro luopšė krašta slinka dėinu vingē,

Kol pėinieli mamas žinduom atsėvėipė.

Auguom ė tvėrtiejuom, brėnda sovuokėmā,

Ka ėšgėrduom žuodi mamas pasakīta,

Ka pamatiem asla, žali plati kėima,

Ka pradiejuom skėrtė vakara no rīta.

Sava mažuom ronkuom muokiemuos pajimtė

Ė atneštė mamā ka ė mėnka daikta,

Kol žemaitiu žuodē sodietė i minti

Pasaka vaikīstės privertė pabaigtė.

Ė pri mamas šuona daug kou sožėnuojuom –

Kāp če atsėraduom, ėš kor jūras tvėna –

Kāp tuolībiu tuolēs plaukiuojuom kāp nuojē,

Kol atraduom žemė so vardo – Gimtėnė.

Jug gīvenėms miesta maž kou atsėskīrės

No žmuogaus lėkėma laiko atitverta –

Pagyvenė dingstam puomėrtinius tīrus,

Žemē šē pridiejės naujė žmuoniū karta.

Ė nomūs statītūs pruoseneliu mūsa,

Jug atrondam stala, šėlta sava luova,

Ė dainas išgėrstam so malduom par posė,

Ė išmuokuom dėrbtė pruoto pasėkliuovė.

Ė laikā vīniuojės i ritini stuora,

Apsokėmā blīkčiuo, naujomo keruojės –

Daukonta, Žemaitės mintis, jausmā, nuorā

So momis soauga no galvuos lig kuoju.

Mažė laika tarpā stom ėlgiausius omžius –

Vėskas šem pasaulie ėš menkiausė nieka –

Ėš mažuos sieklelės žalės miediu komžas,

Ėš mažū lašieliu platės jūras driekas.

Edvards Rudīs

Mūsa istuorėjė

Tarp vėsū kalnieliu mūsa gražė krašta,

Tarp kuovū nuožmiausiu laisvē paaukuotu

Tievėškės pilietē senē isėrašė

I patius gražiausius Žemaitėjės pluotus.

Vītauts Žemaitėjė pardavė krīžeivems,

Bet žėnuojė aiškē – netėkrė tėi žuodē –

Vīrā aštrēs kardās taisė minti kreiva,

Tuos teisībės prasmė Lietovā iruodė.

Tik kraujo muokietė ož žuodius sakītus

Ne vėsė teėšgal, ka ė tvėrto kūno,

Mėrė jog ont krīžiu ne tik pagal mėtus,

Mėrė šventė žmuonis garbėnė Perkūna.

Ė rauduojė sesės sava jaunėkaitiu,

Muotinas grūmuojė ont prakeikta kara,

Tik iš sava žemiu no skriaudū parkaitė

Pajūrė žemaitē prieša laukon varė.

Ne vainėkās gruožė kuovū metā pintė –

Riterēms Euruopas, vīskopū palaima.

Tik kardā žemaitiu ė vieningas mintis

Meilė sogražėna i miestus ė kaimus.

Edvards Rudīs

Žemaitėška meilė

So vaikīstės žingsnēs, so opaliu vieso

Mažās akmėnelēs dūrosēs i kuojė,

Žīdint laumės joustuom i laukus varviesem,

Ka derlesnė žemė džiuginto artuojo.

Kelē ė takelē i pat šėrdi smeigies

Ė malda grižėmu vėn ausies kartuojuos –

Če sokorts pasaulis kāp trapiausi snaigė

Ė gražiausi gėismie žemie sokortuojė.

Iš tīrū šaltėniu mes ne viesa gieriem,

Dongaus mielėnoma vėrpolinga ganda,

Kor par auksa smėltė prasėmušės gieris

Mum šėrdie pavėrta skombontiuom legenduom.

Cīrolē noblaškė čiolbesēs tas pėivas,

Pėmpės nosiūbava klīkesēs žuolīnus,

Ka pavasarėnės jauna karkla žėivės

Nešė saldė solti pumporou galėnem.

Nogīventa laika ne sekundės skalda –

Žmuoniū varga žombē, pečē ėškorentė,

Išskaptoutė medė truobesē ė baldā,

Pergalės ėštrauktas gėnont sava kronta.