Pasaka īr pasakuojamuosės tautuosakas žonros. Pasakas fabulā īr būdėnga specėfėnė poetika (vēksma ēguos kompuonavėmo metuodā, pasakuojėma intonacėjė, ritmos, stėlėstėnės prėimuonės) ė skema (draudėmā, pabaisas, neiveikamas oždoutīs, gīvē kāp pagelba, dīvaini daiktā).

Scena ėš žėnuomas pasakas Rauduonkeporātė.

Svieta pasakuosė īr analuogėšku elementu, anū derėniū, retsīkēs – dėdliousė arealousė ėšplėtosiu sotampontiu siožetu.

Nie stodėjės, kas būtom tīrė atskėrā žemaitiu pasakas, buo anuos tėramas sīkiom so lietovėškuom pasakuom. Lietovėškas (tēpuogė žemaitėškas) pasakas gal būtė tēp skėramas:

  • aple gīvius,
  • dīvu pasakas,
  • pasakas-legendas,
  • parabuolės,
  • nuovelėnės pasakas,
  • pasakas aple dorna velni,
  • boitėnės,
  • melū, aba špuosu,
  • formulėnės pasakas,
  • komulētīvėnės,
  • pasakas ba pabėnguos.

Pavīzdē taisītė